Spalio 21 d. Jungtinių Tautų aplinkos programa (UNEP) paskelbė naują 2026 m. emisijų atotrūkio ataskaitą intriguojančiu pavadinimu „Grįžimo taškas“ („Emissions Gap Report 2026: The Point of Return“). Pavadinimas yra dviprasmiškas ir neša rimtą žinią, pripažįstant, kad pasaulis peržengė ribą ir neišvengiamai viršys 1,5 °C atšilimo lygį. Tačiau žodis „grįžimas“ reiškia sąlyginį pragmatizmą ir nubrėžia paskutinį įmanomą planą, kaip po laikino temperatūros šuolio iki šimtmečio pabaigos sugrąžinti planetą atgal prie 1,5 °C ribos.

Paskutinis taškas sugrįžimui: UNEP ataskaita „Emissions Gap Report 2026: The Point of Return“

Ataskaitoje nagrinėjamas scenarijus, kuriame 1,5 °C riba viršijama „kiek įmanoma mažiau“. Pagal šį scenarijų žmonija maždaug iki amžiaus vidurio apriboja didžiausią atšilimą iki 1,7–1,8 °C, o vėliau sumažina temperatūrą iki 1,5 °C arba žemiau šios ribos. Tam prireiktų nuolatinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimo bei anglies dioksido šalinimo iš atmosferos (UNEP 2026). Norint įgyvendinti šį scenarijų, pasaulines ŠESD emisijas (lyginant su 2025 m. lygiu) privaloma sumažinti: 18% iki 2030 m., 45% iki 2035 m. 69% iki 2040 m. Vidutiniškai ŠESD 2025–2035 m. laikotarpiu kasmet turi mažėti po 5,7 %.

Jei šalys visiškai įgyvendins savo dabartinius nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojimus (NDC), emisijos iki 2030 m. sumažės tik 5–8 %, o iki 2035 m. – 11–15 %. Tęsiant dabartinę politiką be papildomų griežtų priemonių, iki šio šimtmečio pabaigos pasaulis sušils net 2,6–2,8 °C, o tai sukeltų katastrofiškų padarinių žmonijai bei ekosistemoms (UNEP 2026).

Pasaulinės temperatūros (°C, vidurkis ir galimų reikšmių intervalas) reikšmės amžiaus pabaigoje  priklausomai nuo ŠESD emisijų ir klimato politikos: tęsiama dabartinė nacionalinė politika; nesąlyginiai nacionaliniu lygmeniu nustatyti (NDC) įpareigojimai; sąlyginiai NDC įpareigojimai; sąlyginai NDC ir nulinio poveikio klimatui tikslai (Dunne ir kt. 2026; UNEP 2026)

Nuo Paryžiaus susitarimo priėmimo visame pasaulyje sparčiai išaugo atsinaujinanti energetika (AEI), sulėtėjo anglies bei naftos vartojimo augimas, o daugelis vietinių klimato politikų įrodė, kad greitas emisijų mažinimas yra techniškai ir ekonomiškai įmanomas. Norint pasiekti tikslą, iki 2035 m. atsinaujinančios energetikos pajėgumus pasaulyje reikės patrigubinti, o metano emisijas sumažinti ketvirtadaliu (UNEP 2026).

ŠESD emisijų pasaulinės strategijos iki 2035 m: kairėje – prognozuojamos emisijos (GtCO₂e/metus) pagal tris nacionaliniu lygmeniu nustatytų įsipareigojimų (NDC) scenarijus (mediana), taip pat pagal scenarijus, skirtus temperatūros kilimui apriboti „iki mažiau nei 2 °C“ bei „iki 1,5 °C su kiek įmanoma mažiau“ (vidurkis ir galimų reikšmių intervalas); dešinėje – emisijų (GtCO₂e/metus) atotrūkis, palyginti su „sąlyginiu NDC įsipareigojimų“ scenarijumi (Dunne ir kt. 2026; UNEP 2026)

Remiantis naujausiomis Lietuvos ŠESD prognozių ataskaitomis, suplanuotos nacionalinės klimato valdymo priemonės leis Lietuvai iki 2030 m. savo emisijas sumažinti apie 23–25 %, lyginant su dabartiniu 2025 m. lygiu (AAA 2026). Tai tapo įmanoma dėl atsakingų veiksmų energetikos ir atsinaujinančių išteklių (AEI) sektoriuose: emisijos iš didžiosios pramonės sumažintos net 57,5%, AEI plėtra sėkmingai siekiama 50 % žaliosios elektros iki 2030 m. Tačiau sumažinti ŠESD emisijas 45% iki 2035 m. bus gerokai sunkiau, dėl lėto proveržio transporto ir žemės ūkio sektoriuose. Tai galėtų būti pasiekta įgyvendinant visišką pramonės dekarbonizaciją, masinį elektromobilių plėtros skatinimą ir griežtesniais reikalavimais trąšų naudojimui ūkiuose. Pritaikius šiais, papildomas priemones, tikėtina, pasiekti 43–46% mažesnes emisijas (NEKSVP 2026).

Informaciją parengė: Meteo LT Klimato ir tyrimų skyrius