Nuo IPCC šeštosios vertinimo ataskaitos (AR6) paskelbimo 2021–2023 m., atnaujinti klimato rodikliai leidžia aiškiau įvertinti, kaip per pastaruosius metus pasikeitė žmogaus ūkinės veiklos poveikis klimatui. Didelės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos didina šių dujų koncentraciją atmosferoje, dėl ko didėja jų energinis poveikis. Todėl Žemėje kaupiasi daugiau šilumos: kyla vidutinė temperatūra, šyla vandenynai, tirpsta jūros bei sausumos ledas ir spartėja jūros lygio kilimas.

Naujausi pasaulinės klimato kaitos rodikliai rodo, kad Žemės klimatas toliau sparčiai šyla (žr. 1 pav.). 2025 m. žmogaus ūkinės veiklos sukeltas pasaulinis atšilimas, palyginti su 1850–1900 m. ikipramoniniu laikotarpiu, pasiekė 1,37 °C. Mokslininkų vertinimu, jeigu dabartinės tendencijos nesikeis, žmogaus ūkinės veiklos sukeltas atšilimas 1,5 °C lygį gali pasiekti arba viršyti maždaug per trejus-ketverius ateinančius metus.

1 pav. Pagrindiniai pasaulinės klimato kaitos rodikliai 2025 m. ir jų pokyčiai nuo šeštosios IPCC vertinimo ataskaitos.

Emisijos išlieka rekordinio lygio

Visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) bendras emisijų kiekis 2024 m. pasiekė apie 56,8 mlrd. tonų CO₂ ekvivalento. Didžiausią jų dalį sudarė anglies dioksido emisijos, susidarančios deginant iškastinį kurą ir vykdant pramoninę veiklą.

AR6 pateiktas 2010–2019 m. laikotarpio vidutinis metinis ŠESD emisijų kiekis siekė 53,5 Gt CO₂ ekvivalento, o atnaujintas 2015–2024 m. laikotarpio vidurkis parodo emisijų padidėjimą iki 54,6 Gt CO₂ ekvivalento. Tai rodo, kad pasaulinės ŠESD emisijos kol kas nemažėja ir išlieka itin aukštos. Vis dėlto pastebima, kad jų augimo tempas yra lėtesnis, negu XXI a. pradžioje. Nors tai yra pozityvi tendencija, tačiau vien augimo sulėtėjimo nepakanka. Norint pristabdyti klimato šilimą yra reikalingas spartesnis emisijų kiekio mažinimas.

2 pav. ŠESD koncentracija atmosferoje 2000–2025 m. laikotarpiu. Pilka spalva pažymėtas laikotarpis po AR6 paskelbimo.

Pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos atmosferoje toliau didėja. Nuo 2019 m. apskaičiuotų ŠESD koncentracijos lygių, anglies dioksido koncentracijos lygis išaugo nuo 410,1 ppm iki 425,6 ppm, metano – nuo 1866,3 iki 1936,3 ppb, o diazoto monoksido – nuo 332,1 iki 339,4 ppb (žr. 2 pav.). Net ir sulėtėjus metiniam emisijų augimui, šios dujos atmosferoje toliau kaupiasi, nes jų į atmosferą išmetama daugiau, negu natūraliai pašalinama.

Stiprėja dėl žmogaus veiklos išmetamų ŠESD energinis poveikis

Vienas svarbiausių bendrą klimato sistemos būklę apibūdinančių rodiklių yra Žemės energijos balansas. Jis parodo skirtumą tarp energijos, kurią Žemė gauna iš Saulės, ir energijos, kurią išspinduliuoja atgal į kosmosą. Be stipraus žmogaus poveikio, ilgalaikis energijos balansas turėtų būti artimas nuliui. Nuo AR6 vertinimo, bendras antropogeninės kilmės ŠESD energinis poveikis padidėjo nuo 2,72 iki 3,10 W/m². Dėl to, Žemės energijos balanso rodiklis, kuris AR6 vertinimo laikotarpiu siekė maždaug 0,79 W/m², išaugo iki 1,12 W/m². Tai rodo, jog energijos disbalansas išaugo maždaug 40 %, o lyginant su 1976–1995 m. laikotarpiu, padidėjo daugiau kaip du kartus. Tai reiškia, kad dėl žmogaus ūkinės veiklos Žemės klimato sistemoje sulaikoma vis daugiau energijos, nei jos išspinduliuojama. Didžioji dalis šilumos pertekliaus kaupiasi vandenynuose, tačiau šyla ir atmosfera bei sausuma, tirpsta ledynai ir mažėja amžinojo įšalo padengiama teritorija.

Žemės energijos balanso pokyčius lemia ne tik auganti ŠESD koncentracija, bet ir silpnėjantis aerozolių vėsinamasis poveikis. Sieros dioksido emisijos atmosferoje sudaro sulfato aerozolius, kurie dalį Saulės spinduliuotės atspindi atgal į kosmosą ir laikinai mažina atšilimą. Nors oro taršos mažinimo priemonės yra labai svarbios žmonių sveikatai ir aplinkai, tačiau mažėjant sieros aerozolių kiekiui atmosferoje išryškėja didesnė, ankščiau jų iš dalies užmaskuoto, ŠESD poveikio dalis.

Beveik visą globalios oro temperatūros augimą lemia žmogaus ūkinė veikla

Naujausi duomenys rodo, kad žmogaus ūkinės veiklos sukeltas oro temperatūros kilimas siekia 0,27 °C per dešimtmetį. Tai sparčiausias klimato šilimo tempas per visą instrumentinių stebėjimų laikotarpį. 2016–2025 m. dešimtmečio vidutinės oro temperatūros padidėjimas, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, siekė 1,24 °C. Tačiau 2025 m., kurie buvo treti šilčiausi metai per visą stebėjimų laikotarpį, padidėjimas siekė net 1,37 °C (žr. 3 pav.).

Pagal AR6 vertinimą, žmogaus ūkinės veiklos sukeltas oro temperatūros augimas siekė tik 1,07 °C. Taigi nuo to laiko jis pastebimai padidėjo. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad beveik visas globalios oro temperatūros kilimas per pastarąjį dešimtmetį buvo susijęs su žmogaus ūkinės veiklos sukeltu ŠESD koncentracijos atmosferoje didėjimu. Tuo tarpu, natūralūs klimato svyravimai (sukelti El Ninjo ir La Ninjos reiškinių, ugnikalnių išsiveržimų, Saulės aktyvumo ciklų ir kt.) bendram dešimtmečio oro temperatūros pokyčiui turėjo palyginti nedidelę įtaką.

3 pav. Globalios oro temperatūros nuokrypis nuo 1850–1900 m. (ikipramoninio laikotarpio) vidurkio. Raudona linija – kiekvienų metų nuokrypis, juoda linija – dešimtmečių slenkančio vidurkio nuokrypis.

Pagal AR6 vertinimą, 2011–2020 m. globali vidutinė priežemio oro temperatūra buvo 1,09 °C aukštesnė už ikipromininio laikotarpio vidurkį. Tačiau, remiantis naujausiu vertinimu, globalios vidutinės priežemio oro temperatūros pokytis nuo ikipromininio laikotarpio paaugo 0,17 °C, iki maždaug 1,26 °C. Taip pat pastebima, jog oras virš sausumos šyla greičiau nei virš vandenyno. Lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, 2016-2025 m. vidutinė oro temperatūra virš sausumos pakilo 1,81 °C, o virš vandenyno – 1,03 °C.

Spartėja jūros lygio kilimas bei daugėja jūrinių karščio bangų

Didėjantis Žemės energijos disbalansas ypač aiškiai matomas vandenynuose, kurie sugeria didžiąją dalį šilumos pertekliaus. Šylantis jūros vanduo plečiasi, o tirpstant ledynams į vandenynus patenka papildomas vandens kiekis. Abu šie procesai kelia pasaulinį jūros lygį.

Pagal AR6 vertinimą, nuo 1901 m. iki 2018 m. vidutinis pasaulinis jūros lygis buvo pakilęs apie 201,9 mm, o pagal atnaujintus duomenis – nuo 1901 m. iki 2025 m. jis pakilo apie 229,6 mm (žr. 4 pav.). Be to, vidutinis pasaulinis jūros lygis kyla vis sparčiau, kadangi 1901–2018 m. laikotarpiu jūros lygis kilo 1,73 mm/metus, 1971–2018 m. laikotarpiu – 2,3 mm/metus, o 2006–2018 m. laikotarpiu – net 3,7 mm/metus. Nors kelių milimetrų metinis pokytis gali atrodyti nedidelis, ilgainiui jis didina pakrančių užliejimo, audrų patvankų ir krantų erozijos riziką. Šie pokyčiai ypač pavojingi žemoms pakrančių teritorijoms, saloms, pajūrio miestams.

4 pav. Pasaulinio vidutinio jūros lygio kilimo laiko seka (a). Pasaulinio vidutinio jūros lygio kilimo tempas skirtingais laikotarpiais (b). GMSL – pasaulinis vidutinis jūros lygis.

Kitas svarbus pokytis – vis dažnesnės jūrinės karščio bangos. Tai laikotarpiai, kai jūros paviršiaus temperatūra neįprastai ilgai išlieka gerokai aukštesnė už įprastą tos vietos ir metų laiko vidurkį. 2025 m. pasaulyje užfiksuotos maždaug 65 jūrinių karščio bangų dienos, o nuo 1991 m. jų skaičius padidėjo daugiau kaip tris kartus. Jūrinės karščio bangos gali sukelti koralų blukimą, keisti žuvų ir kitų organizmų paplitimą, mažinti deguonies kiekį vandenyje.

Likęs 1,5 °C atšilimo ribos emisijų biudžetas sparčiai senka

Anglies dioksido emisijų biudžetas parodo kiek CO₂ žmonija dar gali išmesti, kad išliktų tam tikra tikimybė apriboti pasaulinį atšilimą iki pasirinktos temperatūros ribos. AR6 vertinimu, 2020 m. pradžioje likęs CO₂ emisijų biudžetas, siekiant 50 proc. tikimybės neviršyti 1,5 °C atšilimo, buvo apie 500 Gt CO₂. Tačiau jau 2026 m. pradžioje, šis likutis vertinamas tik apie 130 Gt CO₂. Išliekant dabartiniam emisijų išmetimo tempui, jis galėtų būti išnaudotas maždaug per trejus metus. Vis dėlto, AR6 ir dabartinio įverčio skirtumą lėmė ne tik nuo 2020 m. išmestas CO₂ kiekis. Dalį pokyčio sudaro atnaujinti moksliniai duomenys, patikslintos metodikos ir geresnis kitų klimato veiksnių įvertinimas.

Reikalingi spartesni veiksmai

Naujausi klimato rodikliai rodo nuoseklų ir tarpusavyje susijusį pokytį: ŠESD emisijos išlieka aukštos, jų koncentracija atmosferoje didėja, stiprėja jų energinis poveikis, dėl to auga Žemės energijos disbalansas. Šie pokyčiai lemia kylančią globalinę vidutinę oro temperatūrą, dažnėjančius karščio ekstremumus, šylančius vandenynus ir spartėjantį pasaulinio vidutinio jūros lygio kilimą. Nors ŠESD emisijų augimas nėra toks spartus kaip XXI a. pradžioje, tačiau bendras jų kiekis vis dar nesumažėjo. Todėl svarbiausias artimiausių metų uždavinys yra pereiti nuo ŠESD emisijų augimo lėtėjimo prie spartaus ir ilgalaikio jų mažinimo.

Naujiena parengta pagal šaltinį:

Forster, P. M., Walsh, T., Smith, C., Lamb, W. F., Lamboll, R., Cassou, C., Hauser, M., Hausfather, Z., Lee, J.-Y., Palmer, M. D., von Schuckmann, K., Slangen, A. B. A., Szopa, S., Trewin, B., Yun, J., Gillett, N. P., Jenkins, S., Matthews, H. D., Raghavan, K., Ribes, A., Rogelj, J., Rosen, D., Zhang, X., Allen, M., Andrew, R. M., Atkinson, C., Betts, R. A., Bombelli, A., Burgess, S. N., Cheng, L., Claxton, H. E., Friedlingstein, P., Frölicher, T. L., Domingues, C. M., Gasser, T., Gregory, C. H., Hoesly, R. M., Huppmann, D., Ishii, M., Kadow, C., Karwat, A., Kennedy, J., Killick, R. E., Kovilakam, M. V. M., Krummel, P. B., Lan, X., Lamarque, J.-F., Liné, A., Martín-Míguez, B., Monselesan, D. P., Morice, C., Mühle, J., Mussak, P., Peters, G. P., Pirani, A., Pongratz, J., Rigby, M., Rohde, R., Savita, A., Seneviratne, S. I., Smith, S. J., Taha, G., Tassone, C., Thorne, P., Wells, C., Western, L. M., van der Werf, G. R., Wijffels, S. E., Zecchetto, M., Zhong, J., Zhang, X.-Y., Masson-Delmotte, V., and Zhai, P.: Indicators of Global Climate Change 2025: annual update of key indicators of the state of the climate system and human influence, Earth Syst. Sci. Data, 18, 3889–3933, https://doi.org/10.5194/essd-18-3889-2026, 2026.

Parengė: Klimato ir tyrimų skyriaus vyresnysis specialistas Karlas Žužickas