Autorius: Gytis Valaika

Nors dar keletą dienų tebevyraus žiemiška oro temperatūra ir ledas pamažu storės, tačiau sekmadienį ir naujos savaitės pradžioje prognozuojamas atšilimas: sniegas ir ledas pradės tirpti. Per praėjusias šio mėnesio dienas ežerai spėjo užšalti, tačiau didžiosios šalies upės – ne (ledu pasidengė tik kai kurios jų atkarpos), tad įspūdingo ledonešio šiemet, greičiausiai, nepavyks išvysti. Nežiūrint to, verta pakalbėti apie patį reiškinį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas Juozas Šimkus trumpai paaiškino, kaip susidaro ledonešis: „ant upės ledo iš pradžių susidaro ižas – ledo kristalėliai, kurie šąlant orui kimba vienas prie kito ir sudaro ižo laukus, dar vadinamus lytimis. Jų daugėja ir ties kažkuriuo upės posūkiu ar kliūtimi jie sukimba ar net sustoja, o esant žemai temperatūrai – užšąla.“ Daugeliui Lietuvos upių paprastai reikia ilgesnio laikotarpio su dideliais šalčiais: bent -20 °C ar dar žemesnės oro temperatūros. Upei užšalus po ledu teka dalis vandens ir ižo. Vietomis susidaro ižo sankamšos, kurios trukdo vandens pratekėjimui ir aukščiau sankamšos staigiai kyla vandens lygis. Per parą ar dar greičiau jis gali pakilti ir kelis metrus.

Ledonešis Ventos upėje. Nuotrauka iš Vikipedijos

Ledonešis būna tada, kai upėje per žiemą susidaro ištisinė ledo danga. Atėjus pavasariui, tirpstant sniegui vandens lygis upėje pakyla ir sulaužo ledą, tada plaukia ledo lytys, kurios gali sudaryti ledo sangrūdas. Nors ledonešis įspūdingas reiškinys, kurį verta išvysti, tačiau kur ir kada prasidės ledonešis – neįmanoma pasakyti. Tarnybos hidrologas pridūrė, kad Kaunas išskirtinis miestas dėl čia stovinčios Kauno hidroelektrinės, žemiau kurios Nemunas bent keliolika kilometrų neužšąla. „Dideli vandens lygio svyravimai susidarantį ledą išlaužo. Nemunas Kaune užšalęs buvo labai seniai. Kol nebuvo Kauno hidroelektrinės ledą čia tekdavo net sprogdinti“.

Hidrologas priminė, kad didelė ledų sangrūda paskutinį kartą Kaune buvo 2010 m. ties Radikiais (Kauno r.). „Tuomet užliejo gyvenamuosius namus, sodus. Paskutinis didelis potvynis Lietuvoje buvo 1979 m. Tokie dideli potvyniai retėja“. Prieš maždaug 40 metų būdavusios tikros žiemos pastaruosius dešimtmečius beveik nepasitaiko: „Klimatas šiltėja, sniegingų žiemų mažėja, tad ir ledų sangrūdų problemų išvengiama. Paskutinė žymesnė ledo sangrūda buvo 2010 m. Panevėžio r. Lėvens ir Sanžilės upėse. Tuomet ledų sangrūdą pašalinti buvo pasitelkta net kariuomenė“.

Ledo sangrūdos sprogdinimas Lėvens upėje 2010 m. pavasarį (vyr. ltn. Pauliaus Babilo, KAM nuotrauka)

Pasak Krašto apsaugos ministerijos, kariai naudojo mažo galingumo užtaisus. Galingesnių užtaisų kariai negalėjo naudoti dėl greta esančio tilto ir sodų bendrijos. Sprogdinant buvo naudojama sprogstamoji medžiaga plastitas. Tokiais užtaisais buvo sprogdinama nuo kranto specialia technologija neelektriniu būdu. 2011 m. vasario pabaigoje Rukloje netgi vyko ledo sangrūdų sprogdinimo pratybos.

Vis dėlto, tų metų pavasarį kovai su ledu buvo pasirinktas dar vienas įdomus ir gana neįprastas sprendimas – durpių barstymas iš lėktuvo. Tokia praktika buvo naudojama virš Neries tų pačių metų kovą. Iš lėktuvo keleto skrydžių metu aviatoriai 8–10 m pločio durpių ruožu užbėrė maždaug 10 km Neries upės ruožą. Kaip vėliau parodė situacija, pašvietus Saulei durpės (dėl tamsios spalvos) veiksmingai tirpina ledą probleminėse upių atkarpose, tačiau jų poveikis gana nedidelis, jeigu būna debesuota arba durpes užkloja naujas sniego sluoksnis.

2011 m. kovą ant Neries ledo ties Kaunu barstomos durpės. Eriko Ovčarenko, BNS nuotraukos

Na o šiais laikas tam kad sparčiai keičiantis klimatui ledo sangrūdų sukeliami dideli potvyniai būtų geriau suprasti bei modeliuojami Latvijos – Lietuvos regione vykdomas specialus projektas ICEREG. Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.

Projektas „Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (ICEREG) įgyvendinamas gavus finansinę paramą pagal 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programą.

Projekto tikslas – modeliuoti ir kartografuoti ledo sangrūdų pažeidžiamose Lietuvos – Latvijos teritorijose sukeliamus potvynius. Sukurtas modelis bus naudojamas esamai ankstyvojo perspėjimo sistemai tobulinti, naudojant informaciją apie ledo sangrūdų potvynius. Projektas padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regionų saugumą ir atsparumą iššūkiams, susijusiems su ledo sangrūdų sukeliamų potvynių rizika, dažnėjančia dėl klimato kaitos.

Projekto įgyvendinimą remia 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programa.

Bendras projekto biudžetas – 654 082,50 EUR, įskaitant 80 proc. ERPF bendrafinansavimą.
Projekto vykdymo laikotarpis: nuo 2024-02-01 iki 2026-01-31.
Projekto numeris: LL-00136
Projekto akronimas: ICEREG

Koordinatorius: Latvijos aplinkos, geologijos ir meteorologijos centras, Latvija

Projekto partneriai:

• Lietuvos energetikos institutas, Lietuva;
• Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie AM, Lietuva;

Daugiau informacijos apie vykdomą projektą skaitykite čia.

Šiais laikais žiemomis vis dažniau oro temperatūrai svyruojant apie 0 °C ir vis rečiau susidarant pastoviai sniego dangai dirvožemiai įšąla arba negiliai, arba tik trumpam laikotarpiui, arba esant dažniems atšilimams susisluoksniuoja – po įšalusiu sluoksniu randamas atitirpęs dirvožemis, o dar giliau – vėl įšalęs sluoksnis.

Dirvožemio įšalas turi didelę reikšmę daugelyje sričių tiek žmonių gyvenime, tiek gamtoje. Šiuolaikines technologijas naudojantis statybos sektorius kartais ir toliau išlieka priklausomas nuo orų sąlygų – įšalęs dirvožemis trukdo inžinerinių tinklų tiesimo darbams. Žemės ūkyje kompleksinės sąlygos (oro ir dirvožemio temperatūra, sniego dangos storis bei dirvožemio įšalimo gylis) itin svarbios žieminėms kultūroms – stiprus ir gilus įšalas esant plonai sniego dangai gali nulemti pasėlių iššalimą, o stora sniego danga, susidariusi dar nespėjus įšalti dirvožemiui, dažniausiai yra iššuntančių pasėlių priežastis. Idealiausios sąlygos žieminėms kultūroms yra palengva šąlantys orai, leidžiantys „užmigti“ pasėliams ir formuotis dirvožemio įšalui bei tolygiai storėjanti sniego danga, žiemos metu miegančius augalus sauganti nuo staigių šalčio įsiveržimų. Dirvožemio įšalimo gylio duomenys taip pat svarbūs prognozuojant pavasario potvynius.

Kaip atliekami dirvožemio įšalimo gylio matavimai?
Dirvožemio įšalimo gylio matavimai yra vieni tų, kurie Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių iki šiol atliekami žmogaus (stebėtojo), o ne automatinių prietaisų. Dirvožemio įšalimo gylio matavimai vykdomi meteorologinių stebėjimų aikštelėje pašalomačiu. Šį darbo įrankį sudaro distiliuoto vandens pripildyta giluminė žarnelė, kuri specialiame apsauginiame vamzdelyje yra įleidžiama į dirvožemį iki 160 cm gylio. Guminė žarnelė iš abiejų galų gerai užkemšama, į jos vidų per visą ilgį įleidžiamas ir ištempiamas kaproninis siūlas su mazgais, pripildoma distiliuoto vandens, tad ledas, sušalęs su šiuo siūlu net jei iš viršaus ir atitirpsta, išlieka nepajudėjęs. Iš išorės ant žarnelės kas 1 centimetrą yra pažymėta skalė. Dirvožemio įšalimo gylis nustatomas ištraukus pašalomačio žarnelę ir apčiuopiant ledo stulpelį. Iš skalės ant guminės žarnelės, 1 cm tikslumu, nustatomas įšalimo gylis. Matavimai atliekami vieną kartą per parą, 8 val. ryto Lietuvos laiku.

Pašalomatis. Varėnos meteorologijos stoties vyr. stebėtojos Neringos Krisiulevičienės nuotrauka.

Kokia šios žiemos situacija?
2024 m. gruodis ir 2025 m. sausis pasižymėjo labai šiltais orais. Per keletą pasitaikiusių šaltesnių dienų įšalas siekė tik iki keleto centimetrų, tačiau vėl atšilus įšalas atitirpdavo. Ir tik maždaug nuo vasario 8–9 d. įsivyravo palankūs orai dirvožemio įšalui formuotis – besniegės (arba su plona sniego danga), sausos ir šaltos naktys. Remiantis vasario 17-osios ryto duomenimis, dirvožemiai daug kur įšalo iki 10–25 cm, o Varėnos, Vilniaus ir Biržų apylinkėse – atitinkamai iki 27–28 cm. Kadangi ir toliau vyraus žiemiški orai, todėl ateinančiomis dienomis įšalo sluoksnis dar šiek tiek pastorės.

Žemėlapyje – 2025 m. vasario 17 d. ryte išmatuotas dirvožemio įšalimo gylis, centimetrais. Spalvomis pateikiama informacija yra apytikslė, o nurodytos reikšmės – tikslios (išmatuota pašalomačiu meteorologijos stotyse).

Kokie yra Lietuvoje užfiksuoto įšalo rekordai?
Vidutiniškai per žiemą dirvožemiai Lietuvoje įšąla iki 30–60 cm, kai kada įšalas siekia 80–90 cm sunkiuose dirvožemiuose, o lengvuose gali įšalti iki 100–130 cm ir giliau. Didžiausias Lietuvoje dirvožemio įšalo gylis išmatuotas Dusetose 1966 m. ir siekė 146 cm. Vis dėlto, pastaraisiais metais vis dažniau pasitaiko žiemų, kai įšalas būna trumpalaikis ir negilus.

Kur galima rasti istorinius įšalo duomenis?
Visa sukaupta informacija saugoma Tarnybos archyvuose, naudojama klimato tyrimams, o trumpa kiekvieno dešimtadienio dirvožemio įšalimo gylio analizė šaltuoju sezonu skelbiama dešimtadienio hidrometeorologinių sąlygų apžvalgose. Naujausius 2005–2023 m. laikotarpio kasdienius įšalo duomenis galite rasti meteo.lt svetainėje. Taip pat nemažai informacijos apie vidutinę dirvožemio temperatūrą ir įšalimo rekordus rasite čia (142–149 psl.).

Parengė: MASS vyriausioji specialistė Justina Kazlauskienė ir KTBS vyriausiasis specialistas Gytis Valaika

Informuojame, kad meteo.lt svetainėje esančios mėnesio hidrometeorologinių sąlygų apžvalgos nuo šiol bus dar išsamesnės ir lengviau suprantamos. Šalia įprastų vidutinės oro temperatūros, kritulių kiekio ir Saulės spindėjimo trukmės žemėlapių rasite ir anomalijų nuo standartinės klimato normos (SKN) žemėlapius.

Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į svetainės lankytojų pasiūlymus ir pageidavimus. Papildomi žemėlapiai leis daug lengviau suprasti ar tam tikrą mėnesį buvę parametrai skirtinguose šalies regionuose buvo labai anomalūs, ar vis tik artimi daugiametei normai.

Žemiau esančiuose žemėlapiuose pateikiami pavyzdžiai iš 2025 m. sausio mėnesio apžvalgos. Kairėje (A) galite matyti ir anksčiau keltus žemėlapius, kuriuose pavaizduotas vidutinės oro temperatūros, kritulių kiekio ir Saulės spindėjimo trukmės pasiskirstymas Lietuvoje. Na o dešinėje (B) papildoma informacija – nuokrypiai nuo normos. Temperatūros nuokrypis rodo kiek laipsnių šilčiau ar šalčiau buvo lyginant su 1991–2020 m. to paties mėnesio vidurkiu. Kritulių kiekio nuokrypis išreikštas procentais ir parodo kokia dalis kritulių iškrito lyginant su daugiamete norma: 100 % – atitiko normą, 50 % – iškrito pusė mėnesio normos ir t. t. Taip pat bus ir su Saulės spindėjimo trukme: 100 % rodo, jog reikšmė atitiko normą, o 50 % – Saulė švietė dvigubai trumpiau nei vidutiniškai ir t. t.

Tikimės, jog papildomi nuokrypių žemėlapiai padės geriau suprasti pateikiamas reikšmes apie vyravusias sąlygas. Detalesnės mėnesio hidrometeorologinių sąlygų apžvalgos bus keliamos ten pat kaip ir ankstesnės. Jas rasite skiltyje „Klimatas“ > „Apžvalgos“.

Remiantis stebėjimų duomenimis, vidutinė sausio oro temperatūra Lietuvoje vidutiniškai siekė +2,0 °C, o tai yra net 4,9 laipsnio aukščiau 1991–2020 m. vidurkio. Šilčiau nei šiemet buvo tik 2020 m. sausį, kai vidutinė oro temperatūra siekė +2,8 °C (arba net 5,7 laipsnio šilčiau už daugiametį vidurkį).

Beveik visos sausio mėnesio dienos buvo šiltesnės už įprastą atitinkamos dienos daugiametį vidurkį. Vidutiniškai šilčiausias laikotarpis buvo sausio pabaigoje, kai vidutinė paros oro temperatūra siekė virš +5 °C. Pačia šilčiausia diena tapo sausio 29-oji, kai vidutinė paros oro temperatūra Lietuvoje buvo net +6,5 °C. Ši diena pateko tarp dešimties šilčiausių sausio dienų per visą Lietuvos stebėjimų istoriją.

Sausio 25 ir 27–31 dienomis (t. y. net 6 dienas) išmatuoti absoliutūs tų dienų šilumos rekordai. Vyravusi temperatūra atitiko ne sausio, o kovo mėnesio pabaigą. Sausio 28 ir 30-osios dienomis vietomis sušilo net iki 10–11 laipsnių. Nenuostabu, jog tuo metu gamtoje pastebėta daug ankstyvą pavasarį primenančių ženklų. Tokia temperatūra labai neįprasta sausio pabaigai, tačiau iki absoliutaus sausio mėn. šilumos rekordo trūko maždaug 4 laipsnių: 2023 m. sausio 1-osios popietę Druskininkuose buvo sušilę net iki 14,9 °C. Iki tol šilčiausia buvo 2007 m. sausio 10 d., kai Lazdijuose sušilo iki 12,6 °C.

Sausio mėnesio detalesnę apžvalgą (su žemėlapiais) galite peržiūrėti čia.

Kauno meteorologijos stoties duomenimis bendrasis ozono kiekis (toliau – BOK) 2025 m. sausio 20 d. virš Lietuvos teritorijos sumažėjo iki 268 Dobsono vienetų (toliau – DU¹), tai yra 23 % mažiau, nei šios dienos daugiametis vidurkis – 350 DU. Šis kiekis nėra laikomas ozono skyle², o sumažėjimas rudens – žiemos laikotarpiu yra dėsningas, nes per vasarą esant didesniam Saulės aukščiui, intensyvesnei spinduliuotei ozonas buvo smarkiau ardomas. Nuo stebėjimų pradžios (1993 m.) mažiausias užregistruotas BOK virš Lietuvos buvo 202 DU (2007 m. gruodžio 21 d.). Šių metų sausio 20 d. fiksuotas ozono kiekio sumažėjimas šį minimumo rekordą viršijo 33 %.

BOK pokyčiai stebimi visose Baltijos jūros regiono šalyse. Prognozuojama, kad artimiausią parą ozono kiekis išliks panašus, tačiau vėliau palaipsniui didės ir savaitės pabaigoje turėtų pasiekti daugiametį vidurkį. Šiuo laikotarpiu į Žemę patenkantis ultravioletinių Saulės spindulių srautas yra mažas, todėl ozono sluoksnio suplonėjimas žmonių sveikatai didesnio pavojaus nekelia.

Žemėlapyje – ozono sluoksnio storis (DU vienetais) šiauriniame pusrutulyje 2025 m. sausio 20 dieną. Šaltinis: pasaulinis ozono ir ultravioletinės Saulės spinduliuotės duomenų centras (WOUDC).

Daugiau informacijos apie ozono kitimą virš Lietuvos pateikta mėnesių apžvalgose. Norėdami sužinoti daugiau apie ozoną, ultravioletinę Saulės spinduliuotę, jos keliamus pavojus ir apsaugą nuo jų galite skaityti mūsų svetainės skyrelyje „Įvairenybės“.

¹1 DU – 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis – Dobsono vienetas.

²Ozono skyle laikomos sąlygos, kuomet ozono kiekis sumažėtų iki 220 DU.

Parengė: Meteorologinių ir aviacinių stebėjimų skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Giliūtė

Prieš du metus, 2023 m. sausio viduryje, Latvijos pietrytinėje dalyje pasitaikė vienas didžiausių potvynių per pastaruosius dešimtmečius Baltijos šalyse. Pastarąjį kartą Latvijoje panašaus masto reiškinys ištiko tik 1981-aisiais. Kaimynų toks potvynis sausio viduryje buvo įvardintas kaip precedento neturintis reiškinys.

Tiek prieš keturis dešimtmečius, tiek 2023 m. sausį labiausiai nukentėjo 120 km nuo Rygos nutolusio Jekabpilio, Pliavinios miestų ir jų apylinkių gyventojai. Dėl seniai regėto potvynio buvo uždaryti keliai ir mokyklos, nutrauktas viešojo transporto paslaugų teikimas ir evakuotos kelios dešimtys žmonių. Vis dėlto, dauguma gyventojų nusprendė likti namuose ir bando nuo potvynio glaustis aukštesniuose namų aukštuose, tikėdamiesi, kad situacija pagerės.

Pagrindinė šio didžiulio potvynio priežastis – ledo sangrūda, susidariusi dėl atšilimo, įvykusio 2023 m. pradžioje. Labai atšilus orams pradėjo tirpti sniegas visame Dauguvos baseine. Sniego kiekiai buvo nemaži ir jis praktiškai visur per trumpą laikotarpį ištirpo. Kadangi upė buvo tam tikrose vietose užšalusi ir ledo storis kai kur siekė >10 cm pakilus vandens lygiui ledas suaižėjo ir pradėjo plaukti.

Kadangi Dauguvos upėje yra ir užtvankų, hidroelektrinių, todėl susidarė ledo sangrūdos. Viena iš vietų, kur jos susidaro periodiškai yra būtent prie Jekabpilio. Ten ir susidarė pavojinga situacija – ledas visiškai užkimšo visą upės vagą ir nebegalėjo pratekėti. Toje vietoje iš ledo lyčių susidarė natūrali užtvanka ir staigiai pradėjo kilti vandens lygis upėje. Šio tipo potvyniai išsiskiria tuo, kad vandens lygis kyla labai staigiai – kelių metrų pokyčiai įvyksta per kelias valandas. Be to, toks reiškinys yra sunkiai prognozuojamas.

Neturėdamas kur dėtis vanduo bandė iš vagos išsilieti į šonus. Laimei, centrines miestų dalis saugo pylimai ir dambos. Būtent šie pylimai galėjo neatlaikyti, to buvo labiausiai bijoma. Latviai pradėjo tvirtinti pylimus ir dambas, todėl vanduo jų nepralaužė. Dar didesnės nelaimės buvo išvengta.

Ir nors tokių reiškinių seniau ne taip jau retai pasitaikydavo, tačiau tai nutikdavo pavasarį, o ne viduryje žiemos. Kad toks reiškinys nutiko jam nebūdingu laiku, neabejotina, kalti klimato kaitos procesai.

Šiais laikais manoma, kad tokio pobūdžio reiškiniai, kurie susiję su ledo sangrūdomis, iš esmės gali nutikti bet kurioje didesnėje Lietuvos (ar kaimyninės Latvijos) upėje. Lietuvoje pats pavojingiausias ruožas, kur dažniausiai ledo sangrūdų sukelti potvyniai ir nutikdavo, būdavo ties Kaunu. Pastačius hidroelektrinę, gana ilgas Nemuno ruožas žemiau hidroelektrinės neužšąla net ir atšiauriomis žiemomis. Todėl dabar toks pavojingas reiškinys nesusiformuoja.

Kita vertus, yra ir daugiau upių ruožų, kuriuose gali susidaryti panašios situacijos. Viena tokių – aukščiau Kauno marių, ties didžiosiomis Nemuno kilpomis, prie Birštono, Prienų, Nemajūnų kur dažniau formuojasi ledo sangrūdos. Taip pat Neryje ties Jonava ir truputį aukščiau. Kai kada to būna Nevėžyje ir kt.

Tam kad sparčiai keičiantis klimatui panašūs ledo sangrūdų sukeliami dideli potvyniai būtų geriau suprasti bei modeliuojami Latvijoje ir Lietuvoje vykdomas specialus projektas ICEREG. Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.

Projektas „Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (ICEREG) įgyvendinamas gavus finansinę paramą pagal 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programą.

Projekto tikslas – modeliuoti ir kartografuoti ledo sangrūdų pažeidžiamose Lietuvos – Latvijos teritorijose sukeliamus potvynius. Sukurtas modelis bus naudojamas esamai ankstyvojo perspėjimo sistemai tobulinti, naudojant informaciją apie ledo sangrūdų potvynius. Projektas padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regionų saugumą ir atsparumą iššūkiams, susijusiems su ledo sangrūdų sukeliamų potvynių rizika, dažnėjančia dėl klimato kaitos.

Projekto įgyvendinimą remia 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programa.

Bendras projekto biudžetas – 654 082,50 EUR, įskaitant 80 proc. ERPF bendrafinansavimą.
Projekto vykdymo laikotarpis: nuo 2024-02-01 iki 2026-01-31.
Projekto numeris: LL-00136
Projekto akronimas: ICEREG

Koordinatorius: Latvijos aplinkos, geologijos ir meteorologijos centras, Latvija

Projekto partneriai:

• Lietuvos energetikos institutas, Lietuva;
• Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie AM, Lietuva;

Projekto svetainė: https://www.meteo.lt/istaiga/administracine-informacija/projektai/icereg-projektas/

2024 m. rudenį Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba kartu su Energetikos ir technikos muziejumi pradėjo organizuoti edukacijas „Klimato kaita“. Jų metu muziejaus lankytojai kartu su meteorologe ir parodos edukatore Diana Samulionyte griauna mitus apie klimatą, jo kaitą bei siekia surasti atsakymus į visiems rūpimus klausimus apie tai, kaip pasikeis mūsų visų gyvenimas ir miestai dėl klimato kaitos, ar dar įmanoma pasauliui suvaldyti spartų klimato kaitos procesą ir išspręsti jo padarinius?

Nuotraukose – akimirkos iš jau rudenį vykusios edukacijos Energetikos ir technikos muziejuje

Muziejaus lankytojai dar galės pamatyti iš Tarnybos atvežtus naujus eksponatus: psichrometrinį narvelį, radiozondą, jutiklius ir anemorumbometrą, kuriuo matuojamas vėjo greitis. Taip pat apsilankyti Klimato muziejuje, kuris yra įsikūręs prie infocentro.

Energetikos ir technikos muziejuje (Rinktinės g. 2, Vilnius) sausio 25–26 d. 10, 12 ir 14 valandomis vyks edukacija „Klimato kaita“, tad maloniai kviečiame registruotis. Dar yra laisvų vietų! 🌪

Tikslinė auditorija: šeimos su pradinukais ir paaugliais, pavieniai lankytojai.

Registraciją į edukaciją „Klimato kaita“ rasite čia.

Papildyta (sausio 20 d.): vietų į edukaciją „Klimato kaita“ NEBELIKO. Nenusivilkite ir laukite kitų pranešimų apie paskelbtas naujas datas. Ši edukacija dar įvyks ir kitais mėnesiais. 🙂

Na o jei sudalyvauti edukacijoje neturėsite galimybių, tuomet kviečiame susipažinti su kai kuriais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologijos stotyse naudotais ir naudojamais matavimo prietaisais.

Turime gerą žinią visiems aktyviai naudojantiems svetainėje esančią radarų informaciją. Šią savaitę meteorologiniai radiolokatoriai (toliau – radarai) pagrindinius duomenis apie kritulius visiems vartotojams pradėjo teikti kas 5 minutes, vietoje buvusių 10 minučių.

Primename, jog prieš metus įvyko radarų skenavimų sutankinimas nuo 15 iki 10 min. Taigi, dabar perėjus prie 5 minučių sutankinimo gaunamos informacijos kiekis išaugo net tris kartus: nuo 4 iki 12 informacijos atnaujinimų per valandą, lyginant su buvusia situacija iki 2023 m. rudens. Šis pokytis leis dar tiksliau stebėti virš mūsų šalies judančius kritulių masyvus, ypač greitus šių masyvų pasikeitimus laike ir erdvėje.

Šilalės rajone esantis meteorologinio radiolokatoriaus bokštas ir Laukuvos meteorologijos stoties aikštelė 2024 m. liepą (Tado Kapočiūno nuotrauka)

Taip pat paminėtas pokytis leis tapti pilnaverte tarptautinio radarų duomenų apsikeitimo tinklo (OPERA) nare. Būtent šio tinklo duomenis naudoja įvairių specializacijų mokslininkai (nuo atmosferos modeliuotojų iki ornitologų). Be to tankesni atmosferos skenavimai reikalingi tiek mūsų šalies kariuomenei, tiek NATO sąjungininkams.

Ir svarbiausia, teigiamą pokytį pajaus Tarnybos sinoptikai sudarantys orų prognozes ir perspėjimus. Šiltuoju sezonu šis dažnesnis duomenų atsinaujinimas padės susidaryti geresnį vaizdą apie esamą situaciją ir palengvins darbą informuojant apie slenkančias smarkias liūtis, škvalus ir galimus krušos masyvus. Galiausiai, patenkinsime ir plačiosios visuomenės poreikį gauti pačią aktualiausią informaciją.

Dviejų meteorologinių radarų, esančių Laukuvoje ir Trakų Vokėje, bendro kritulių intensyvumo produktą (žemėlapį) su 12 val. archyvu ir trumpą paaiškinimą kaip veikia radaras rasite čia.

Parengė: meteorologinių radarų specialistas Lukas Sudvajus

Lygiai prieš 20 metų 2005 m. sausio 8–9 d. naktį ir dieną Lietuvoje ir Skandinavijos siautėjo galinga vėjo audra. Berlyno laisvasis universitetas jai buvo suteikęs Ervino vardą, tačiau Skandinavijoje naudotas dar ir Gudruno vardas.

Audrą suformavusi žemo slėgio sistema pradėjo formuotis sausio 6 d. į pietus nuo Niufaundlendo (Atlanto vandenyne). Sausio 8 d. staigiai stiprėdamas ciklonas per Škotiją pasuko Danijos ir Pietų Skandinavijos pusėn. Sausio 8 d. po pietų Norvegijoje ciklono centre buvo išmatuotas žemiausias slėgis – 960 hPa (mbar) ir užregistruotas didžiausias vėjo gūsių greitis – 169 km/val. (47 m/s). Audra buvo pasiekusi maždaug 1–2 kategorijos uragano stiprumą.

Pažymėtina, jog mūsų platumoje tikrų tropinių uraganų nebūna, tačiau dėl labai smarkių vėjų ir susiklosčiusios tradicijos tokios galingos vėjo audros būna pavadinamos uraganais.

Nuotraukų koliaže: kairėje – palydovinė nuotrauka atlikta 2005 m. sausio 8 dieną, kai ciklonas buvo virš Šiaurės jūros. Dešinėje – nukentėjęs kopagūbris, supjaustyti vėjo išlaužyti medžiai ir pakilęs vanduo Klaipėdos gatvėse.

Dėl to, jog Ervino pietinėje periferijoje ir užnugaryje vyravo pietvakarių–vakarų krypties vėjai, labiausiai nukentėjo Baltijos šalių krantai. Lietuvos pajūrio zonoje vėjo greitis gūsiuose buvo pasiekęs iki 34–35 m/s. Palangoje – 32, Šilutėje – 29, Klaipėdoje – 28, Šiauliuose – 23, Vilniuje – 22 m/s. Tuo tarpu Latvijoje, didžiausias vėjo gūsis išmatuotas Ventspilyje ir siekė 40 m/s, Liepojos uoste – 36, o Rygoje – 30 m/s.

Lietuvoje dėl smarkaus vėjo labai nukentėjo Palangos paplūdimio kopos, dalyje pajūrio ruožų buvo susidarę net keleto metrų aukščio skardžiai. Danė užtvindė Klaipėdos senamiestį, vandens lygis Klaipėdos laivybos kanale buvo pakilęs iki 1,54 metro. Blogiau būta per „uraganą“ Anatolijų 1999 m., kai vandens lygis kanale pakilo iki 165 cm.

Nežiūrint to, 2005 metais medžių šalies miškuose buvo išversta daugiau, net 600 tūkst. m³ medienos, kai 1999 m. prie Anatolijaus „tik“ 350 tūkst. m³.

Elektros avarijų šalinimas truko šešias dienas. Be elektros visoje šalyje buvo likę dar daugiau gyventojų nei 1999-aisiais po Anatolijaus, maždaug 150–180 tūkst.

Pati stipriausia uraganinio stiprumo audra Lietuvą nusiaubė 1967 m. spalio 17–18 d. Švedai ją buvo pavadinę Lenos vardu. Vėjo gūsiai tuomet siekė net iki 40 m/s, o Latvijoje buvo dar stipresni. Klaipėdoje laivybos kanale vandens lygis pasiekė net 186 cm. Senesni gyventojai dar prisimena, kad išsiliejusios Danės vanduo tyvuliavo ne tik gatvėse prie upės, bet ir Teatro aikštėje, senamiestyje. O miškuose buvo išguldyta medienos net 4000 tūkst. m³!

Parengė: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologas Gytis Valaika

2024 metai Lietuvoje buvo patys šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Visi, išskyrus sausį, 2024 m. mėnesiai buvo šiltesni nei daugiametė (1991–2020 m.) norma. Praėjusių metų vasaris, kovas, balandis, gegužė ir rugsėjis pakliuvo į penketuką šilčiausių mėnesių nuo 1961 m.

Per paskutinius 10 metų net penki iš jų buvo šilčiausi (2015, 2019, 2020, 2023 ir 2024 m.). Dėl klimato kaitos nulemto spartaus šiltėjimo šilumos rekordai kartojasi kasmet. Ne išimtis ir praėję metai, kuomet buvo pagerinta net 18 parų maksimalios oro temperatūros rekordų bei dar du pakartoti.

Tuo tarpu, praėjusiais metais metinis kritulių kiekis Lietuvoje buvo vidutiniškai dešimtadaliu mažesnis, lyginant su daugiamete reikšme, bei pasižymėjo dideliu netolygumu.

Per 2024 metus buvo užfiksuota net 18 stichinių bei 2 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai ir 12 stichinių hidrologinių reiškinių.

Taigi, 2024 metus apibūdinti labiausiai tinkantis žodis būtų – ekstremalūs metai. Kviečiame susipažinti su parengta susisteminta 2024 metų orų ir reiškinių informacija. Straipsnyje pateiktus paveikslus galite parsisiųsti ir prisiartinti čia.

2023 metų panašų informacinį leidinį rasite čia.

Parengė: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyrius