Spalio 24-ąją, minint Tarptautinę kovos su klimato kaita dieną, rengiamas Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas. Tai internetu laikomas testas, kurio užduotys suskirstytos pagal sudėtingumą į keturis tipus. Iniciatyvos organizatoriai kviečia tiek mokinius, tiek temos entuziastus ar ekspertus priimti iššūkį ir pagerinti ankstesnių metų rezultatus, kurių vidurkis siekė vos 5 balus iš 10.
Spalio 21–25 dienomis Aplinkos ministerija yra paskelbusi Klimato savaite, kurioms metu gyventojai bei organizacijos raginami susimąstyti apie vykstančius aplinkos pokyčius bei būdus mažinti mūsų įtaką klimatui.
Norintieji prisijungti pirmiausiai turėtų užsiregistruoti egzamino interneto svetainėje ir pasirinkti kokio sudėtingumo klausimyną renkasi spręsti: orientuotą į 7–9 klasių mokinius, 10–12 kl. mokinius, ekspertus ar plačiąją visuomenę.
Pagal tai spalio 24 dieną užsiregistravusieji gaus nuorodą į testo tipo užduotis biologinės įvairovės, taršos mažinimo, atsakingo atliekų tvarkymo, vystomojo bendradarbiavimo, pilietinio aktyvizmo, klimato krizės priežastingumo ir kitomis temomis. Iškart po atsakymų pateikimo, kiekvienas dalyvis galės matyti savo rezultatą, o sekančią dieną gaus išsamią išklotinę su teisingų atsakymų paaiškinimais. Egzaminas bus laikomas savarankiškai bet kuriuo metu tarp 8 ir 20 valandos.
Praėjusiais metais egzamino užduotis sprendė beveik 15 tūkst. žmonių iš 125 miestų ir miestelių iš visų Lietuvos savivaldybių. Deja, vidutinis rezultatas, kaip ir pirmaisiais metais, išliko 5 balai iš 10.
Egzaminą laikę dalyviai geriausiai pasirodydavo energetikos temose, tačiau gerokai mažiau žinojo apie gyvąją gamtą ir pilietinį aktyvizmą. Taip pat stigo priežastinių ryšių tarp aplinkosaugos problemų pasekmių ir priežasčių pažinimo. Šių metų klausimynai teiks prioritetą šioms temoms, o taip pat suteiks progą daugiau sužinoti apie darnų vystymąsi, Lietuvos indėlį ir vaidmenį globalių klimato ir aplinkosaugos procesų sprendimui.
Uraganas parašyta kabutėse, nes tikrų uraganų (t. y. tropinių ciklonų) Lietuvoje nebūna. Mūsų šalies pajūryje kartais pasitaiko tik uraganinio stiprumo vėjo audros, kurios tik dėl senos tradicijos būna pavadinamos uraganais.
Viena tokių, kurią švedai pavadino Lenos vardu, praslinko 1967 m. spalio 17–18 dienomis. Prieš smarkią audrą tuometė Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos valdyba išplatino perspėjimą, jog naktį iš spalio 17 į 18-ąją prognozuojamas 10–11 balų (t. y. 25–33 m/s) siekiantis vėjas (stiprus štormas).
Vis dėlto, 1967 m. vėjo audra buvo tokia baisi, kad jos stiprumas galėjo prilygti net 2–3 uragano kategorijai. Spalio 18 d. Klaipėdoje užfiksuotas vėjas, kurio greitis siekė iki 40 m/s (144 km/h arba 78 mazgų). Visai šalia Lietuvos, Latvijoje esančioje Liepojoje, gūsiai siekė iki 48 m/s. Manoma, jog pavieniai vėjo gūsiai (virš jūros) galėjo siekti net iki 55 m/s (198 km/h arba 107 mazgų). Taigi, savo jėga 1967 m. audra buvo baisesnė už uraganą „Anatolijų“ (1999 m. gruodžio 4 d., gūsiai – iki 40 m/s) ir „Erviną“ (2005 m. sausio 9 d., gūsiai – iki 34 m/s), kurių vėjai gūsiuose maždaug atitiko pirmos kategorijos uraganą.
1967 m. ypač audringa Baltijos jūra sugriovė Palangos tiltą, paplovė kopagūbrius, pajūryje kilo potvynis. Didelės žalos uraganinio stiprumo vėjo audra padarė Klaipėdai. Gūsingi vėjai sukėlė vandens lygį Klaipėdos laivybos kanale. Vanduo pakilo net iki 1,86 metro žymos – taip aukštai (pagal turimus istorinius duomenis) vanduo dar niekada nebuvo pakilęs. Danės (Dangės) upė senamiestyje užtvindė gatves ir aikštes, namų rūsius. Na o visoje Žemaitijoje išvertė daugybę medžių – per 3–4 mln. m³ medienos. Maždaug tiek medienos tais laikais būdavo numatyta kirtimui per trejus metus.
Įdomu dar ir tai, jog su audra į Lietuvą atkeliavo ir labai šiltas oras. Spalio 17–18 d. sušilo iki 15–20 laipsnių šilumos. Daug kur išmatuoti nauji aukščiausios paros oro temperatūros rekordai, kurių didžioji dalis laikosi iki šių dienų. Be to, spalio 16–19 d. (per 4 paras) palijo visoje šalyje, tačiau Vakarų Lietuvoje lietaus buvo daugiausia, iki 30–50 mm (arba maždaug iki pusės spalio mėnesio normos).
Istoriniuose kadruose – praslinkusios audros padariniai Lietuvoje pajūryje. Fotografijomis internete pasidalino: Kazimieras G. (efoto: nolis), Romualdas Beniušis, Gintaras Valiuškevičius.
Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika (Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyrius)
Pastaruoju metu žiniasklaidoje dažniau pasirodo pranešimai apie kontrabandininkų siunčiamus krovinius, kuriems skraidinti pasitelkiami meteorologiniai balionai (pūslės). Jų visai nesunkiai galima įsigyti internete vos už keliasdešimt eurų. Nežiūrint to, meteorologiniai balionai kasdien visame pasaulyje naudojami atmosferos sąlygų skirtinguose aukščiuose nustatymui bei įvairiems moksliniams tyrimams.
Lietuvoje meteorologiniai balionai reguliariai, kiekvieną naktį (00:00 UTC laiku), leidžiami ir iš Kauno meteorologijos stoties. Na o vandeniliu užpildytas meteorologinis balionas iškelia pritvirtintą nedidelę baltą dėžutę – radiozondą (kuris sveria panašiai tiek kiek išmanusis telefonas). Šiuo prietaisu iki apatinio stratosferos sluoksnio (vidutiniškai iki 30 km aukščio, kur dėl išretėjusios atmosferos balionas labai išsipučia ir galiausiai sprogsta) atliekami meteorologiniai matavimai.
Radiozondas pririštas prie meteorologinio baliono Kauno MS fone. Aistės Vilutienės nuotr.
Radiozondai kildami į stratosferą matuoja atmosferos slėgį, oro temperatūrą, rasos taško temperatūrą, santykinę drėgmę, vėjo greitį ir kryptį. Atmosferos radiozondavimas labai svarbus norint sužinoti kokios sąlygos yra aukštai atmosferoje. Be reguliariai atliekamo radiozondavimo ir lėktuvų perduodančių svarbią meteorologinę informaciją orų prognozės būtų mažiau tikslios.
Lietuvoje atmosferos radiozondavimas atliekamas 1 kartą per parą. Nesunku paskaičiuoti, kad per metus paleidžiamos 365 tokios baltos dėžutės. Daugelis jų nukrenta iki 100–150 km atstumu aplink Kauną. Nemažą dalį jų surenka radiozondų ieškotojai, kuriems tai yra kaip netipinė pramoga – savotiškas geolokacinis žaidimas. 🙂
Jau kurį laiką visus radiozondus paženkliname specialiu lipduku sakančiu, jog tai yra nepavojingas meteorologinis prietaisas. Suradus tokį reikėtų saugiai išmesti arba neatlygintinai perduoti / atsiųsti mums: KAUNE: Kauno meteorologijos stotis. Adresas: Rapsų g. 5, Noreikiškių k., Kauno r. sav. LT-53367, tel. nr. +370 648 05759 VILNIUJE: Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Adresas: Oršos g. 8, Vilnius LT-09300, tel. nr. +370 648 06572
Kiekvieną naktį vykdomo atmosferos radiozondavimo metu surinktą informaciją galite rasti čia. Na o kaip atrodo meteorologinio radiozondo paleidimas ir suradimas kviečiame pasižiūrėti Vilniaus universiteto radijo klubo šių metų kovą nufilmuotame ir paruoštame reportaže.
Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika (Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyrius)
Šių metų rugsėjis buvo šilčiausias per visą instrumentinių stebėjimų istoriją Lietuvoje (t. y. mažiausiai nuo 1961 m., o Vilniuje – nuo pat 1778 m.)! Vidutinė mėnesio oro temperatūra Lietuvoje siekė net 16,8 °C (arba 4 laipsniais šilčiau nei vidutiniškai). 2023 m. rugsėjis (16,5 °C) liko antroje vietoje, o 1975 m. rugsėjis (14,9 °C) – trečioje vietoje.
Tiek pernai, tiek šiemet rugsėjį netrūko naujų šilumos rekordų. 2023 metais per visą mėnesį buvo užfiksuoti šeši aukščiausios paros oro temperatūros rekordai, o šiemet – dar daugiau, net septyni. Be to, pasitaikė dar keletas dienų, kai iki naujo rekordo išmatavimo pritrūko labai nedaug.
Meteorologinė vasara 2023 m. baigėsi rekordiškai vėlai, net spalio 4–5 d. Na o šiemet jos pabaiga įvyko truputį anksčiau, rugsėjo 28–29 dienomis (arba 3,5 sav. vėliau nei vidutiniškai). Primename, jog vidutinė (1991–2020 m. laikotarpio) meteorologinės vasaros pabaiga yra rugsėjo 4 d.
Grafike – vidutinė oro temperatūra Lietuvoje 1991–2020 m. laikotarpiu, 2023 ir 2024 m. rugsėjį. Atkreipkite dėmesį, jog beveik visos 2023 ir 2024 m. rugsėjų dienos buvo šiltesnės už daugiametį vidurkį. Vidutinė paros oro temperatūra neretai atitiko net vidurvasariui būdingas reikšmes.
Dažnas paklaustas kada baigiasi vasara atsakytų, kad rugpjūčio 31-ąją, tačiau meteorologiniu atžvilgiu tai nebūtų visiškai teisingas atsakymas. Iš tikrųjų skirtingais metais skirtinguose regionuose vasara iškeliauja nevienodu metu. 1991–2020 m. laikotarpiu meteorologinė vasara Lietuvoje vidutiniškai baigdavosi apie rugsėjo 4 d., tačiau ši data skirtingose šalies vietovėse nemažai skiriasi: pvz. Laukuvoje (Šilalės r.) tai yra rugpjūčio 29-oji, o Nidoje – rugsėjo 16-oji (žr. žemėlapyje). Taigi, nors tarp vietovių (tiesia linija) yra vos 85 km, tačiau Nidoje vasara vidutiniškai baigiasi beveik 3 savaitėmis vėliau.
Nežiūrint to, meteorologinės vasaros pabaigos datos skirtingais metais būna labai nevienodos: 🍂2018 metais vasara baigėsi rugsėjo 21-ąją; 🍂2019 m. daugelyje rajonų – rugsėjo 13-ąją; 🍂2020 m. – rugsėjo 22-ąją; 🍂2021 m. daugelyje vietovių – rugpjūčio 22-ąją; 🍂2022 m. – rugpjūčio 31-ąją; 🍂2023 m. – spalio 4–5 d.
2023 metais mūsų šalyje pasitaikė šilčiausias rugsėjis per visą instrumentinių matavimų laikotarpį (t. y. per beveik 250 metų), meteorologinė vasara baigėsi spalio 4–5 d., o tai yra visu mėnesiu vėliau negu vidutiniškai. Na o šiemet rugsėjis ir vėl neįprastai šiltas, todėl vasara vis dar tęsiasi. Šiandien (rugsėjo 23-ąją) meteorologinė vasara jau užsitęsusi beveik 3 savaitėmis ilgiau nei vidutiniškai ir dėl prognozuojamų šiltų orų ateinančiomis dienomis tęsis toliau (bent iki šios savaitės galo). Taigi, šiemet ji irgi baigsis gerokai vėliau nei įprastai.
Primename, kad ūkininkaujantiems ar užsiimantiems sodininkyste yra parengtas specialus leidinys „Agrometeorologinių rodiklių žinynas“ (su priedu). Jame rasite susistemintus įvairius oro temperatūros rodiklius, kritulių kiekį, Saulės spinduliuotę ir kt.
Žemėlapyje – užfiksuotų žaibų išlydžių tankis. Vietovėse, kur žaibavo daugiausia, dažnai sutampa su vietomis kur praslinko smarkios liūtys, galėjo iškristi kruša ir būti fiksuojami vėjo sustiprėjimai.
Per 4 mėnesius iš 102,7 tūkst. tik 22,5 tūkst. išlydžių (~22 %) trenkė iš debesų į žemę. Likę išlydžiai vyko tarp debesų ir žemės paviršiaus nepasiekė. Dažniausi žaibų taikiniai – elektros oro ir požeminės linijos, vandens telkiniai (ežerai, upės) bei aukšti statiniai (bokštai, vėjo jėgainės ir kt.). Patys pavojingiausi yra teigiami žaibų išlydžiai trenkiantys iš debesies į žemę. Būtent jie dažniausiai mirtinai nutrenkia žmones, besiganančius gyvulius ar laukinius gyvūnus, padega miškus, namus ir t. t. Tokių buvo labai nedaug – 4517 išlydžiai arba vos 4,4 % (maždaug 1 iš 23) nuo visų užfiksuotų išlydžių.
Didžiausias žaibų išlydžių tankis užfiksuotas Panevėžio Alytaus miestų savivaldybėse, Kalvarijos sav. Taip pat Panevėžio, Kėdainių, Šakių ir Molėtų rajonuose kur 1 km² teko >2,4 žaibo išlydžio. Mažiausiai perkūnijų (t. y. ramiausia) buvo pajūryje ir pamaryje: Neringos sav., Šilutės ir Klaipėdos rajonuose bei Palangos m. sav. (<0,8 išlydžio/km²).
Viso gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpiu – 102,7 tūkst. išlydžių. Iš šio laikotarpio perkūnijomis labiausiai pasižymėję dienos buvo:
liepos 11 d. – 14,7 tūkst. išlydžių;
liepos 13 d. – 13,0 tūkst. išlydžių;
birželio 2 d. – 10,1 tūkst. išlydžių;
gegužės 25 d. – 9,8 tūkst. išlydžių;
liepos 25 d. – 5,1 tūkst. išlydžių.
gegužės 29 d. – 5,0 tūkst. išlydžių
Vien per šias šešias dienas užfiksuota truputį daugiau nei pusė gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpio žaibų išlydžių. Per 123 dienas (4 mėnesius) 41 dieną perkūnijos niekur šalyje nebuvo fiksuojamos, o dar 25 dienas užfiksuota tik iki 20 išlydžių.
⚡️Gegužę buvo 36,1 tūkst. žaibų išlydžių; ⚡️Birželį – 21,5 tūkst.; ⚡️Liepą – 38,7 tūkst.; ⚡️Rugpjūtį – 6,4 tūkst.
Lietuvoje (Biržų, Šilutės, Varėnos ir Raseinių meteorologijos stotyse) įrengti žaibų detektoriai fiksuoja žaibų išlydžius dangus–žemė ir išlydžius, vykstančius tarp debesų. Žaibų detektoriai 350 km spinduliu aptinka daugiau kaip 90 % visų žaibų išlydžių. Taigi, dalis perkūnijų lieka neužfiksuotos (paprastai tai būna išlydžiai vykstantys debesyse).
Rugsėjo 16 d. minime Tarptautinę ozono sluoksnio apsaugos dieną, skirtą pabrėžti ozono sluoksnio svarbą mūsų planetos gyvybei. Ši diena yra puiki proga peržvelgti pasiektus rezultatus ir priminti apie nuolatinį poreikį imtis veiksmų siekiant apsaugoti šį gyvybiškai svarbų atmosferos sluoksnį.
Šių metų Tarptautinės ozono sluoksnio apsaugos dienos šūkis – „Montreal Protocol: Advancing Climate Actions“ (liet. Monrealio Protokolas: kovos su klimato kaita skatinimas) (1 pav.). Ši tema atspindi esminį Monrealio protokolo vaidmenį ne tik saugant ozono sluoksnį, bet ir skatinant platesnes klimato veiksmų iniciatyvas visame pasaulyje. Šio susitarimo sėkmė įkvepia vilties, kad ir kiti sprendimai, susiję su aplinkos apsauga, gali būti pasiekiami vieningai.
Ozonas, esantis stratosferoje, veikia kaip natūralus skydas, saugantis Žemę nuo žalingų ultravioletinių saulės spindulių. Šis sluoksnis yra esminis ne tik žmogaus sveikatai, bet ir ekosistemų pusiausvyrai. Per pastaruosius kelis dešimtmečius, dėka Monrealio protokolo įgyvendinimo ir tarptautinių pastangų, buvo pasiekta reikšmingų laimėjimų mažinant ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimą. Tačiau iššūkiai vis dar išlieka, todėl būtina tęsti tarptautinį bendradarbiavimą bei nuolat diegti pažangius mokslinius ir technologinius sprendimus.
Ozono sluoksnis virš Lietuvos nuo 1993 m. nenutrūkstamai stebimas Kauno meteorologijos stotyje (toliau – MS). Iki 2018 m. stebėjimai buvo atliekami rankiniu būdu naudojant filtrinį ozonometrą (M-124) (2 pav.), o nuo 2018 m. ozonas matuojamas automatiniu spektrofotometru (Brewer MK III) (3 pav.).
2 pav. Kauno MS naudotas filtrinis ozonometras (M-124)
3 pav. Kauno MS naudojamas automatinis spektrofotometras (Brewer MK III)
Turimi šių prietaisų duomenys suteikia galimybę stebėti ir analizuoti bendrą ozono kaitą (toliau – BOK) virš Lietuvos. Todėl remiantis turimais duomenimis pateikiame trumpą BOK apžvalgą Kauno MS. Grafike matomi ryškus BOK sezoniniai svyravimai (4 pav.). Pagrindinės priežastis lemiančios BOK svyravimus virš Lietuvos yra horizontalūs ir vertikalūs dinaminiai procesai atmosferoje, geografinė platuma, metų laikai.
4 pav. BOK kaita Kauno MS
Vidutinis BOK aukščiausias būna pavasarį ir vasarą, pasiekdamas didžiausias reikšmes kovo mėnesį (386 DU*). Vasarą (birželio-liepos mėnesiais) BOK palaipsniui mažėja, o mažiausios vertės stebimos rudens (spalio-lapkričio) ir žiemos (gruodžio) mėnesiais. BOK maksimumai dažniausiai užfiksuojami pavasarį, ypač kovą (574 DU, 2018-03-03 d.), o minimumai – gruodį (202 DU, 2007-12-21 d.). Taip yra dėl to, kad ozonas (susidaręs pas mus ar atneštas iš kitų platumų) per žiemą kaupiasi, nes dėl mažesnio Saulės aukščio yra mažiau naikinamas, o per vasarą esant didesniam Saulės aukščiui, intensyvesnei spinduliuotei ardomas smarkiau.
Pasaulinė ozono diena yra svarbus priminimas apie mūsų atsakomybę ir bendrą siekį užtikrinti planetos sveikatą ir tvarumą. Tik bendradarbiaudami galime užtikrinti, kad ozono sluoksnis ir toliau atliktų savo svarbų vaidmenį apsaugant mūsų rytojų ir ateitį.
Kalendorinė vasara baigėsi, tad pažvelkime kiek šiemet buvo užfiksuota karštų dienų. Pačios karščiausios šios vasaros dienos, kuomet beveik visose stotyse įkaito iki ≥30 °C, buvo birželio 27–28, liepos 10–11, 16 ir rugpjūčio 25, 30 dienos. Vidutiniškai Lietuvoje šiemet buvo 8 dienos, kai buvo stebimas pavojingas meteorologinis reiškinys – karštis (paros t. maks. ≥30 °C). Vis dėlto, bendras šalies vidurkis neparodo tikrojo vaizdo.
Kaip galite matyti pateiktame žemėlapyje, mažiausiai karštų dienų buvo Nidoje, Laukuvoje ir Dūkšte (vos po 1). Taip pat, dalyje vakarinių ir šiaurės rytinių rajonų (iki 4–5 dienų). Labiausiai karščiai kankino pietinius šalies rajonus: Druskininkuose, Marcinkonių apylinkėse, Birštone, Alytuje, Marijampolėje, Kalvarijoje ir Lazdijuose stebėta net 13 ir daugiau karštų dienų.
Įdomu tai, kad Vilniaus miesto pakraštyje (Trakų Vokėje) fiksuota 11, o miesto centre – 13 karštų dienų.
Faktai apie karščius Lietuvoje
1961–1990 m. laikotarpiu karštų dienų (≥30 °C) vidutiniškai Lietuvoje pasitaikydavo vos 1 per metus (o kas 2–3 metus nebūdavo nė vienos tokios dienos). 1991–2020 m. laikotarpiu tokių dienų skaičius išaugo maždaug keturis kartus, iki 4 dienų. Na o per pastarąjį dešimtmetį dar labiau padidėjo, net iki 6 dienų (arba šešis kartus, lyginant su 1961–1990 m laikotarpiu).
2022 metais karštų dienų Vilniuje buvo net 16, Kaune – 13, o Klaipėdoje – 11. 2023 metais: Vilniuje ir Kaune – po 7, Klaipėdoje – 4. Taigi, šiemet karštų dienų buvo daugiau nei 2023 m., tačiau mažiau nei 2022 metais.
Vėsių vasaros dienų skaičius
Vėsia vasaros diena laikėme tas dienas, kai maksimali oro temperatūra įdienojus pakilo iki <20 laipsnių. Vidutiniškai Lietuvoje buvo 9 tokios dienos, tačiau skirtingose šalies vietovėse skaičiai labai skyrėsi.
Daugiausia vėsių dienų užfiksuota vakariniuose rajonuose ir Žemaičių aukštumos apylinkėse: Telšiuose buvo 22, Laukuvoje (Šilalės r.) – 21, Klaipėdoje – 20 dienų. Mažeikiuose, Kretingoje, Plungėje ir Rietave užfiksuota po 19 dienų, o Skuode ir Vėžaičiuose (Klaipėdos r.) – po 18 dienų (žr. žemėlapyje).
Mažiausiai vėsių vasaros dienų pasitaikė Pietų Lietuvoje. Vos po 1 dieną buvo Druskininkuose ir Marcinkonyse (Varėnos r.), po 2 dienas – Varėnoje ir Šalčininkuose, po 3 – Kazlų Rūdoje ir Birštone, po 4 – Alytuje, Marijampolėje, Kalvarijoje, Lazdijuose ir prie Žuvinto ežero (Alytaus r.).
Pačios vėsiausios vasaros dienos buvo birželio 7–9, 14 ir 23 d. bei liepos 29 d. Šiomis dienomis daugelyje šalies meteorologijos stočių oro temperatūra net įdienojus nepasiekė 20 laipsnių ribos. Daugelis vėsių dienų Vakarų Lietuvoje buvo fiksuojama, kuomet vėjas pasisukdavo iš šiaurės vakarų arba vakarų ir atnešdavo gaivų orą nuo Baltijos jūros bei Atlanto vandenyno. Tuo tarpu, Pietų Lietuvoje vėsių dienų būdavo gerokai mažiau dėl žemyno gilumoje pučiančių vidutiniškai silpnesnių vėjų ir labiau įkaistančių paviršių, taip pat dėl savito vietovės mikroklimato ir dažniau vyravusių šiltesnių (nei vakaruose–šiaurės vakaruose) oro masių. Visa tai aplinkos orui leisdavo dažniau sušilti nors truputį virš 20 laipsnių.
Tropinės naktys Lietuvoje 2024 m. vasarą
Tropinė naktis – kai net vėsiausiomis nakties / ryto valandomis oro temperatūra nenukrenta žemiau 20,0 °C. Jų metu gali būti sunku gerai išsimiegoti ir pailsėti. Iki 1990 metų tropinių naktų Lietuvoje beveik nepasitaikydavo. Taigi, šis reiškinys mūsų šalyje yra tiesioginis klimato kaitos padarinys.
Šiemet daug tropinių naktų buvo stebima pajūrio ruože ir pietiniuose rajonuose, o jų beveik nebuvo – vakarinėje šalies dalyje (žr. žemėlapyje). Iš 59 stočių 29-ose neužfiksuota nė viena tropinė naktis. Na o daugiausia karštų naktų pasitaikė Alytuje (3), Švenčionyse (3), Lazdijuose (4), Nidoje (7) ir Ventės rage (7).
Įdomu tai, jog Vilniaus miesto centrinėje dalyje irgi buvo užfiksuotos net 6 tropinės naktys, nors Trakų Vokėje (Vilniaus miesto pakraštyje) – tik viena, o Vilniaus oro uoste – dvi. Tokį didelį kontrastą nulėmė miesto šilumos salos poveikis, kuomet per dieną labai įkaitę pastatai ir kietosios dangos (gatvės, šaligatviai) tebešildo orą nakties metu ir neleidžia jam atvėsti. Nežiūrint to, pažymėtina, jog Vilniaus centre esanti stotelė įrengta ne pagal visus meteorologijos stotims įprastai taikomus reikalavimus, tad šis skaičius galėjo būti šiek tiek iškreiptas.
Artimiausiomis šio mėnesio dienomis vyraus lietuviškai vasarai būdingi orai. Nebus nei tropinių naktų, nei karščių. Sinoptikų paruoštą orų prognozę skaitykite čia. Šių metų vasaros apžvalgą rasite čia, o hidrometeorologinių sąlygų apžvalgas čia.
Skųstis vėsia vasara šiemet negalėjome. Vidutinė 2024 m. vasaros oro temperatūra siekė net 18,7 laipsnio (daugiametis vidurkis – 17,3 °C; 2023 metais siekė – 18,1 °C, 2022 m. – 18,5 °C, o 2021 m. – 19,2 °C). Tai buvo ketvirta šilčiausia vasara Lietuvoje per visą modernių meteorologinių stebėjimų istoriją (nuo 1961 m.). Šilčiau buvo tik 2021 m. (19,2 °C), 2010 m. (19,0 °C) ir 2002 m. (18,8 °C).
Šiemet birželio oro temperatūros vidurkis siekė 17,6 °C (pernai 17,1 °C), liepos – 19,6 °C (pernai 17,6 °C), o rugpjūčio – 19,0 (pernai 19,5 °C). Nors bendrai paėmus kalendorinė vasara buvo labai šilta, tačiau atskirų mėnesių vidurkiai neparodo viso buvusios vasaros vaizdo. Grafike galite aiškiai matyti, jog kiekvieną mėnesį pasitaikė tiek vėsesnių, tiek labai šiltų dienų (dominavo pastarosios).
Iš kalendorinės vasaros 92 dienų, 63 buvo šiltesnės už atitinkamos dienos daugiametį vidurkį: 21 šilta diena buvo birželį, liepą – 22, o rugpjūtį – 20 dienų.
Per vasarą stebėtos 28 labai karštos dienos (pernai – 17), kai paros vidutinė oro temperatūra siekė ≥20 °C. Vidutiniškai pačios karščiausios buvo: birželio 28 d. (25,5 °C) ir birželio 27 d. (23,6 °C).
Grafike – vidutinė vasaros oro temperatūra Lietuvoje 1991–2020 m. laikotarpiu ir 2024 metais.
Per vasarą užfiksuotos trys kaitros (pernai – viena): birželio 26–28 d. Birštone, Dotnuvoje, Šumske ir Varėnoje 26–28 d.; liepos 9–11 d. – Marijampolėje, Druskininkuose ir Kalvarijoje; rugpjūčio 16–18 d. – Alytuje, Kalvarijoje, Lazdijuose ir Marijampolėje. Aukščiausia šios vasaros oro temperatūra buvo išmatuota liepos 11 d. kur Druskininkuose oras įkaito iki 34,9 °C (žr. žemiau esančiame žemėlapyje).
Žemėlapyje – aukščiausia oro temperatūra Lietuvoje 2024 m. vasarą.
Tuo tarpu, vėsios buvo tik 7 dienos (pernai – 8 d.), kai paros vidutinė oro temperatūra nesiekė 15 °C. Pačios šalčiausios dienos pasitaikė birželio pirmojoje pusėje.
Kalbant apie kritulius, vasarą lietūs žemę laistė labai netolygiai tiek vietovės, tiek laiko atžvilgiu. Bendras vasaros kritulių kiekis Lietuvoje atitiko normą ir siekė 225,9 mm (1991–2020 m. vidurkis – 227,5 mm). Nežiūrint to, birželis (72 % normos) ir rugpjūtis (49 %) buvo sausi mėnesiai, o liepa pasitaikė drėgna (168 %; daugiausia dėl mėnesio pabaigoje praslinkusios vėjo audros su gausiu lietumi).
Saulės spindėjimo trukmė 2024 m. vasarą taip pat atitiko normą, nors kaip ir krituliai buvo nevienoda. Lietuvoje Saulė spindėjo 819,3 val., kai daugiametis vidurkis yra 818 val. Birželį pasiekta 103 % normos, liepą – tik 88 %, o rugpjūtį – net 110 %.
Kokie buvo 2024 m. vasaros mėnesiai plačiau galite pasiskaityti čia.
Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti: javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių… Žolinė – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis bei padėkos už derlių diena. Įvedus krikščionybę Žolinė buvo sutapatinta su bažnytine švente – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Artėjant šiai paskutinei vasaros šventei pažvelkime, kokie šios dienos orai pasitaiko dažniau ir kokių orų rekordų buvo užfiksuota.
Šios dienos vidutinė daugiametė (1991–2020 m. vidurkis) oro temperatūra Lietuvoje 17,3 °C: nuo 16,4 °C Laukuvoje iki 18,8 °C Nidoje. Nuo 1961 m. vėsiausios Žolinės buvo 1965 metais. Tuomet vidutinė paros temperatūra buvo 10,3–13,2 °C (Nidoje 14,3 °C). Labiausiai dieną buvo sušilę Raseiniuose, iki 17,2 °C, o vėsiausia naktį buvo Ukmergėje – 3,2 °C. Nors diena buvo žvarboka, kritulių iškrito tik vietomis ir jų kiekis nebuvo didelis. XXI a. gana vėsios buvo 2019, 2009 ir 2004 m. Žolinės.
Pačios karščiausios Žolinės buvo 2010 m. – vidutinė paros oro temperatūra meteorologijos stotyse gerokai viršijo 20 °C: buvo tarp 24,2 ir 28,2 °C. Aukščiausia temperatūra fiksuota Vilniuje – 34,3 °C ir tik pajūryje bei Laukuvoje nepasiekė 30 °C. Naktis taip pat buvo karšta: daugiau nei pusėje meteorologijos stočių fiksuotos tropinės naktys (kai minimali oro temperatūra naktį nenukrenta žemiau 20 °C) ar artima 20 °C temperatūra. Negausių kritulių pasitaikė tik vietomis.
Dažniau per Žolines nelyja: nuo 1961 metų 11 kartų nelijo visoje Lietuvoje, 16 kartų negausūs krituliai fiksuoti tik vietomis, o visoje Lietuvoje lijo tik 4 kartus – 1961, 1981, 1987 ir 1996 metais.
Šios dienos orų rekordai: aukščiausia oro temperatūra – 34,3 °C (Vilnius, 2010 m.); žemiausia oro temperatūra – -0,2 °C (Varėna, 1964 m.); didžiausias kritulių kiekis – 21,7 mm (Nida, 1989 m.); didžiausias vėjo greitis – 23 m/s (Raseiniai, 2014 m.).
Žolinės Pivašiūnuose
Kiekvienais metais per Žolinę tūkstančiai tikinčiųjų suplaukia į Pivašiūnuose vykstančius Šv. Mergelės Marijos atlaidus. Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia nuo seno garsėja nežinomo Lietuvos dailininko, bene XVII a. viduryje, nutapytu Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu, kuris išliko per bažnyčią nusiaubusius karus bei gaisrus, o 1988 m. vainikuodamas šį paveikslą kardinolas Vincentas Sladkevičius jam suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.
Pažvelkime, kokiais orais Pivašiūnai pasitinka atvykstančius tikinčiuosius. Artimiausia Pivašiūnams meteorologijos stotis yra Varėnoje, todėl jos duomenimis ir remsimės.
Reikia pasidžiaugti, kad per 63 metus (nuo 1961 m.) lietus netrukdė melstis net 40 kartų, dar 12 metų kritulių kiekis buvo labiau simbolinis (iki 1 mm). Nėra užfiksuota, kad būtų liję itin gausiai, buvo tik dveji metai, kai prilijo 10 mm ar daugiau – 1976 m. (11,4 mm) ir 2008 m. (10 mm).
Taip pat džiugina ir tai, kad buvo tik trys atvejai (2010, 2022 ir 2023 m.), kai maksimali oro temperatūra pakilo aukščiau 30 °C. Karščiausia buvo 2010 m., kai registruotas 34 °C karštis. Tada karšta buvo ne tik dieną, bet ir naktį – oro temperatūra nenukrito žemiau 19,8 °C. Paros vidutinė oro temperatūra siekė net 27,3 °C! Antra pagal karštumą Žolinė registruota 2022 m., kai maksimali temperatūra pasiekė 30,5 °C, o paros vidutinė buvo 23,5 °C.
Jei laikysim, kad daugumai žmonių komfortiškiausia oro temperatūra yra apie 18–24 °C, ir atsižvelgiant į tai, kad atlaidai vyksta apie vidurdienį, kai oro temperatūra yra artima maksimaliai, tai per 63 metus buvo 33 Žolinės su komfortiškais orais, iš kurių 7-iose iškrito daugiau nei 1 mm.
Gana vėsios Žolinės buvo 5 kartus – maksimali oro temperatūra nesiekė 18 °C ir jos visos buvo praėjusiame amžiuje: 1994 m. (15,0 °C), 1987 m. (15,8 °C), 1977 ir 1965 m. (16,3 °C) bei 1970 m. (17,0 °C).
Įdomu ir tai, kad per Žolines nuo 1961 m. vienintelėje Varėnoje ir tik vieną kartą buvo registruota neigiama temperatūra: 1964 m. minimali oro temperatūra nukrito iki -0,2 °C!
Parengė: Klimato ir tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė Zina Kitrienė. (tekstas pirmą kartą publikuotas 2021 m. rugpjūčio 13 d.; atnaujintas ir papildytas – 2024 m.)
