Autorius: Gytis Valaika

Informuojame, jog buvo parengtas ir išleistas dar vienas elektroninis leidinys „Agrometeorologinių rodiklių Lietuvoje žinynas“, kuris yra skirtas specializuotiems žemės ūkio veiklomis užsiimančių subjektų poreikiams atliepti. Šiame leidinyje pateikiami įvairūs agrometeorologiniai rodikliai standartinės klimato normos 1991–2020 metų laikotarpiu.

Leidinio tikslas – pateikti vidutinius klimato rodiklių, aktualių žemės ūkio reikmėms, duomenis Lietuvoje. Analizėje naudojami 18 meteorologijos stočių, kurios pasižymi ilga stebėjimų seka, duomenys. Leidinyje pateikiami žemėlapiai, lentelės su vidurkiais, minimaliomis ir maksimaliomis reikšmėmis Lietuvoje ir atskirose stotyse bei reikšmių pasikartojimas (90 procentilis – apie 1 kartas per 10 metų, 10 procentilis – apie 9 kartai per 10 metų).

Žemėlapis ir grafikas – iš parengto leidinio. Aktyviosios oro temperatūros sumos, 1991–2020 m.

Numatoma, kad leidinys bus tęstinis, todėl ateityje atsižvelgiant į poreikius, pastabas gali būti pildomas įvairiais rodikliais, papildomomis stotimis, grafiniais elementais ir/ar koreguojama prieš tai buvusi informacija. Dėl to leidinys leidžiamas versijų pagrindu ir rekomenduojame naudotis naujausia leidinio versija, kurią rasite meteo.lt skiltyje „Klimatas“ arba tiesiog čia.

Be to, šis leidinys turi neatsiejamą skaitmeninę bylą (AGROMETEOROLOGINIŲ_RODIKLIŲ_ LIETUVOJE_ŽINYNAS_2023-12-29_v1.0_priedas.xlsx), kurioje pateikiami papildomi duomenys, nepateikti šiame žinyne.

Leidinio naudojimas yra atviras, tačiau turi būti nurodytas šaltinis.

Pasiūlymus ir pastabas apie leidinį galite teikti el. paštu klimatas@meteo.lt

Šiemet švenčiame 34-ąsias atkurtos šalies metines. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos darbuotojai pasidomėjo, kokie orai buvo tą svarbią 1990-ųjų kovo 11 dieną, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę.

Šis svarbus įvykis buvo įamžintas besibaigiant dienai ir artėjant vidurnakčiui – apie 22:44 val. Neeilinio sekmadienio rytą Vilniuje vyravusi minusinė oro temperatūra vakarop pradėjo kilti, ir, tarsi paskatinta karštos atmosferos Seime, artėjant vakarui, ji perkopė per nulį, o Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto paskelbimo metu šoktelėjo iki 6 laipsnių šilumos. Skelbiant šį svarbų dokumentą lauke pūtė gana smarkus 7 m/s greičio vėjas. Simboliška, jog vyravo pietvakarių, vakarų vėjas, nešantis ilgai lauktas ir siektas permainas. Šią istorinę dieną lijo nestiprus lietus – per dieną Vilniuje išmatuota 1,8 mm kritulių, ir daugiausia jų iškrito pirmoje dienos pusėje.

Kadras iš archyvinio vaizdo įrašo: 1990 m. kovo 11-osios vėlų vakarą įvyko akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ priėmimas.

Vėlesnių kovo 11-ųjų orų paletė labai įvairi. Nuo 1990 metų iki šiol šilčiausia kovo 11-oji buvo Varėnoje, 1997 m. termometrai rodė išties pavasarinę temperatūrą – 14,5 laipsnius šilumos. Šalčiausias šios šventinės dienos rytas irgi stebėtas Varėnos meteorologijos stotyje prieš šešiolika metų – 2005 m. spaudė net 23,7 laipsnių šaltis. Stipriausias vėjas įsišėlo 2012 m. Šilutėje, kur gūsiai siekė iki 24 m/s. Lietingiausia ši diena buvo Nidoje, 2009 m. Tada per parą iškrito 13,1 mm kritulių.

Iš 30-ties kovo 11-ųjų 1991–2020 m. laikotarpiu maksimali oro temperatūra daugumoje stočių bent vieną kartą buvo pakilusi per 10 °C, bet Laukuvoje ir Telšiuose nebuvo fiksuota tokia temperatūra. Daugiausiai tokių šiltų dienų fiksuota Kybartuose (6 iš 30) ir Varėnoje (4 iš 30).

Paveiksle pateikiama vidutinė oro temperatūra ir kritulių kiekis kovo 11 d. 1990 – 2020 m. laikotarpiu Lietuvoje. Dažniausiai kovo 11 d. buvo su nedideliu kritulių kiekiu ir neaukšta teigiama oro temperatūra. Trečdalį metų buvo fiksuota žemesnė nei 0 laipsnių oro temperatūra.

Na o kokie orai bus šiemet, naujausią sinoptiko parengtą orų prognozę rasite čia.

Parengta: Klimato ir tyrimų skyriaus
(pirmą kartą šis straipsnis buvo išleistas 2021 m. kovą)

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie AM apibendrino 2023 m. vyravusias meteorologines sąlygas. Buvo įvertinta, kokia buvo 2023 m. Lietuvos klimato būklė 1961–2023 m. laikotarpyje. Visi rezultatai pateikiami leidinyje „Lietuvos klimato būklė 2023 m.“

Žvelgiant į 1961–2023 m. laikotarpį, 2023 m. galima apibūdinti, kaip labai šiltus – 3 vietą per 63 metų laikotarpį, vidutiniškai drėgnus (20 vietą iš 63-ų pagal kritulių kiekį) ir vidutiniškai saulėtus (16 vieta per 63 metus).

Paveiksle – iškarpa iš leidinio „Lietuvos klimato būklė 2023 m.“.

Lietuvoje 2023 m. užfiksuotas 21 naujas oro temperatūros rekordas. Rekordiškai ilgai užsitęsė meteorologinė vasara. 2023 metais buvo registruota 19-a stichinių meteorologinių reiškinių (vieno iš jų metu registruotas ir katastrofinis labai smarkus vėjas) bei 7 stichiniai hidrologiniai reiškiniai.

Daugiau faktų apie oro temperatūrą, kritulių kiekį, Saulės spindėjimo trukmę, vėją, sniegą, karščio ir šalčio dienų skaičių ir kt. 2023 metais, kaip šie metai atrodė 1961–2023 m. laikotarpyje galite rasti leidinyje „Lietuvos klimato būklė 2023 m.“.

Leidinį rasite paspaudę čia.
Su tuo pačiu tik 2022 metų leidiniu galite susipažinti čia.

Pastaraisiais mėnesiais keliose Lietuvos vietovėse buvo surastos baltos dėžutės. Sunerimę dėl galimo šnipinėjimo piliečiai iš karto pranešdavo policijai arba skambindavo mums. Visais atvejais tai buvo meteorologiniai radiozondai. Tiesa, ne visi jie mūsiškiai. Dalis buvo atkeliavę iš kaimyninių valstybių, tačiau visi jie – su šnipinėjimu nesusiję, nepavojingi meteorologiniai prietaisai (dėžutės viduje būna mikroschema su baterija ir išorėje kyšančia antena).

Atmosferos radiozondavimas kartą arba du kartus per parą vykdomas daugelyje pasaulio šalių vienu metu (00:00 ir / ar 12:00 UTC laiku). Tai labai svarbūs matavimai, kurie atliekami norint labai tiksliai sužinoti kokios sąlygos atmosferoje yra iki 25–35 km aukščio. Be tokių reguliariai atliekamų matavimų orų prognozės būtų kur kas mažiau tikslios. Radiozondai skirtinguose atmosferos aukščiuose išmatuoja slėgį, oro temperatūrą, rasos taško temperatūrą, santykinę drėgmę, vėjo greitį ir kryptį. Na o patį radiozondą į orą iškelia vandeniliu arba heliu užpildyta pūslė (meteorologinis balionas).

Nuotraukose: kairėje – radiozondas pririštas prie meteorologinio baliono; dešinėje – radiozondų ieškotojo surastas jau panaudotas radiozondas (paženklintas specialiu lipduku).

Lietuvoje tokie matavimai atliekami 1 kartą per parą (00:00 UTC laiku). Nesunku paskaičiuoti, kad per metus paleidžiamos 365 tokios baltos dėžutės. Daugelis jų nukrenta iki 100–150 km atstumu aplink Kauną. Nemažą dalį jų surenka radiozondų ieškotojai, kuriems tai kaip savotiška pramoga – geolokacinis žaidimas.

Visus radiozondus jau beveik metus specialiu lipduku paženkliname, jog tai yra nepavojingas meteorologinis prietaisas. Suradus tokį reikėtų saugiai išmesti ARBA neatlygintinai perduoti / atsiųsti mums:
1. KAUNE: Kauno meteorologijos stotis. Adresas: Rapsų g. 5, Noreikiškių k., Kauno r. sav. LT-53367, tel. nr. +370 648 05759
2. VILNIUJE: Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie AM. Adresas: Oršos g. 8, Vilnius LT-09300, tel. nr. +370 648 06572

Nors ne visi radiozondai yra tinkami pakartotiniam panaudojimui, tačiau bent daliai jų pasistengsime suteikti antrą progą ir vėl pakilti į dangų. Jei prietaiso panaudoti nebepavyks, tuomet neveikiantys prietaisai bus atiduoti utilizavimui.

Kauno hidroelektrinėje (Kauno HE), kurią valdo „Ignitis gamyba“, pirmą kartą per daugiau nei 10 metų dėl potvynio buvo atidarytos pralaidos, kad iš Kauno HE tvenkinio būtų išleidžiamas perteklinis vanduo. Hidroelektrinės pralaidų atidarymas nors retas, bet įprastas procesas – dažniausiai jis vykdomas tuomet, kai vandens debitas yra didesnis už debitą, kurį galima praleisti per hidroagregatus elektros energijos gamybos proceso metu.

Pralaida keletui dienų buvo atidaryta praeitą savaitę. Paskutinis kartas, kai dėl potvynio pakelta Kauno hidroelektrinės pralaida buvo 2013 m.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje stebimas Kauno hidroelektrinės veiklai naudingas stabilumas: potvyniai išsitęsia laike ir nebėra tokie staigūs. Todėl beveik visas vandens kiekis yra panaudojamas energijos gamybai. Taip pat potvyniai pastaraisiais metais vyksta anksčiau, o jei vandens kiekis per didelis – panaudojamos pralaidos. Palyginimui, per vieną hidroelektrinės agregatą dirbant pilna galia praleidžiama iki 158 kubinių metrų per sekundę (m³/s) vandens. Kadangi Kauno HE yra keturi agregatai, bendrai per juos praleidžiama 580–632 m³/s vandens. Šiuo atveju per visus agregatus buvo leista apie 600 m³/s, o per pralaidą dar – 140 m³/s vandens kiekis.

Pabrėžtina, kad nors dėl potvynių per Kauno HE praleidžiamas didesnis vandens kiekis negu įprastai, tai neturi reikšmingos įtakos vandens kiekiui žemupyje.

Nuotrauka: „Ignitis gamyba“. Kauno hidroelektrinės pralaida; Grafikas: vandens lygio svyravimai Nemune ties Kaunu. Grafike galite matyti dėl Kauno HE darbo vykstančius vandens lygio šuolius.

Pralaidos atidaromos dviem atvejais

Pasak bendrovės atstovo, paprastai hidroelektrinėje dažniausiai pasitaiko du scenarijai, kurių metu būtų priimamas sprendimas atidaryti pralaidas.

„Pirmas atvejis, kai atidaromos pralaidos yra susijęs su per dideliu vandens kiekiu Kauno HE tvenkinyje. Taigi, kai vandens kiekis yra didesnis nei jo kiekis sunaudojamas gamybai ir lygis tvenkinyje pasiekia viršutinę leistiną ribą, pralaidos atidaromos siekiant stabilizuoti vandens lygį. Būtent šis atvejis ir buvo stebimas praėjusią savaitę. Kitu atveju pralaidos atidaromos tuomet, kai hidroelektrinės agregatai visiškai sustabdomi. Tuomet pralaida pakeliama, kad praleistų gamtosauginį debitą, kuris būtinas upės poreikiams“, – sako „Ignitis gamybos“ gamybos tarnybos vadovas Darius Kucinas.

Hidroelektrinė rekonstruota ir atnaujinta

Kaip teigia bendrovės atstovas, 2010 m. buvo baigti Kauno hidroelektrinės rekonstravimo darbai, kuriuos atlikus padidėjo elektrinės patikimumas ir efektyvumas. Taip pat sumažėjo KHE techninės priežiūros sąnaudos ir buvo užtikrintas saugus aptarnaujančio personalo darbas pagal ES direktyvas. Rekonstrukcijos metu įdiegta naujausia įranga užtikrina sėkmingą hidroagregatų paleidimą ir energetinės sistemos atstatymą tuo atveju, jei šalies energetinėje sistemoje įvyktų totalinė avarija. Visuotinės avarijos atveju įsijungti pajėgi ne tik Kauno HE, bet ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.

„Ignitis gamyba“ pranešimas spaudai

1918 m. vasario 16 d. 11 val. ryte Lietuvos Tarybos nariai susirinko Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto patalpose, dabartiniuose Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius). Pirmininkaujant J. Basanavičiui pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, kuri atsižada visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tai, kad Signatarų namai tapo formalios Lietuvos laisvės lopšiu, didžiąja dalimi nulėmė ir orų sąlygos. 1918 metų vasario mėnuo prasidėjo nors ir apniukusiais, tačiau šiltais orais – maksimali oro temperatūra neretai perkopdavo 0 °C (aukščiausia užfiksuota vasario 9 dieną +3,7 °C). Tokius orus nulėmė cikloninė cirkuliacija, kuri atnešė mišrius ir lietaus pavidalo kritulius. Sniego danga, susidariusi sausio mėnesį, ištirpo dar per pirmąjį vasario dešimtadienį ir atsinaujino tik mėnesio viduryje orams atšalus. Šalti pradėjo vasario 14 dieną, kai ėmė kilti oro slėgis dėl atkeliaujančio galingo anticiklono (didžiausias Vilniuje užfiksuotas atmosferos slėgis 1043,5 hPa). Vasario 14 dieną minimali oro temperatūra jau siekė -6,3 °C ir toliau vis labiau šalo.

Vasario 16-osios rytas Vilniuje prasidėjo tikru šalčiu – minimali oro temperatūra buvo nukritusi iki -17,0 °C, tvyrojo rūkas, kiek vėliau – migla, buvo pastebimas šerkšnas. Sniego tądien nebuvo daug, vos 3 cm storio danga klojo žemę. Vis dėlto, oras buvo ramus, vyravo tyka. Artėjant pietų metui oro temperatūra kiek pakilo ir 14 val. termometro stulpelis jau rodė -8,2 °C, rūkas išsisklaidė ir pasirodė Saulė, kuri tą dieną džiugino net 6 valandas. Per visą parą visai neužfiksuota kritulių, pūtė nestiprus (apie 1 m/s) šiaurės rytų krypties vėjas. Vidutinė paros oro temperatūra vasario 16-ąją siekė -13,3 °C ir tai net 9,4 laipsnio šalčiau palyginti su dabartinėmis klimato sąlygomis (su vasario 16-tos dienos standartine klimato norma (1991–2020 m. oro temperatūros vidurkis).

Remiantis istoriniais šaltiniais, Lietuvos Tarybos posėdžiai paprastai vykdavo J. Basanavičiaus kabinete (Lietuvių mokslo draugijoje, Aušros Vartų g.), tačiau stipriai atšalus buvo nebeįmanoma ten rinktis, mat daktaras beveik nekūrendavo krosnies. Manoma, jog neapsikentę Tarybos nariai nusprendė susirinkti Komiteto patalpose Pilies gatvėje. Pasak istoriko R. Klimavičiaus, jei ne šaltis ir J. Basanavičiaus taupumas, galbūt šiandien Signatarų namais vadintume pastatą, esantį ne dabartinėje Pilies, bet Aušros Vartų gatvėje.

Taigi, 1918 m. vasario 16-ąją Signatarų namuose, į kuriuos persikėlė sušalę būsimieji signatarai, įvyko du Lietuvos Tarybos posėdžiai: vienas jų apie vidurdienį, kitas – vakarop. Nepriklausomybės Aktas buvo priimtas per pirmąjį posėdį, apie 13 val.

Faktai apie vasario 16-osios orų sąlygas (šią dieną buvę visko)

Vidutinė viso šimtmečio vasario 16-osios oro temperatūra Vilniuje -5,1 °C. Tačiau įvairiais metais ji kito nuo -26,2 °C minimalios (1947 m.) iki +9,7 °C maksimalios (1925 m.) oro temperatūros. Skirtumas tarp aukščiausios ir žemiausios šios dienos oro temperatūros yra net 35,9 °C.

Šiltesnis laikotarpis prasidėjo 1925 m. ir tęsėsi iki 1939 m. Šiuo laikotarpiu orai neretai priminė šiandienines orų sąlygas. Oro temperatūra 1925 m. vasario 16 d. buvo pakilusi net iki +9,7 °C. Tokiomis dienomis ir sniego danga neklodavo žemės arba buvo labai menka ir tesiekdavo 2–5 cm. Simboliška, bet nuo 1940 metų prasidėjo šaltasis periodas, kuris tęsėsi iki 1987 metų, kuomet prasidėjo įvykiai galop nulėmę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 metais.

Vidutinės oro temperatūros Vilniuje 10 metų slankusis vidurkis, 1913–2017 m.

1940 m. vasario 16 d. oro temperatūra buvo nukritusi net iki -22,1 C, žemę klojo 38 cm sniego danga ir vis snigo… Prasidėjus 5 dešimtmečiui šalčiai mūsų krašte ėmė vyrauti. Tokių itin žvarbių vasario 16-ųjų buvo užfiksuota ir vėlesniais metais (1942, 1947, 1954, 1962, 1964, 1978, 1979, 1984, 1985 m.), kai oro temperatūra nukrisdavo iki -15,0 °C ir dar žemiau. Šiuo šaltu laikotarpiu gausu buvo ir sniego – sniego danga dažnai pasiekdavo net ir 30–40 cm. Storiausia sniego danga buvo 1970 m. vasario 16 d., kuomet užaugo iki 48 cm. Ne veltui sniegas siejasi su atšiauriu sąstingio laiku, kuomet ir Lietuvai niekaip nepavyko išsivaduoti iš ją apėmusios priespaudos. Vis dėlto, po atšiauraus laikotarpio nuo 1987 metų vasario 16 dienomis pradėjo jaustis tikras Nepriklausomybės pavasaris. Neretai vasario 16 d. oro temperatūra perkopdavo 0 °C, o kartais siekdavo net 6–7 °C šilumos, kaip antai 1995, 1998, 2001, 2019, 2020, 2022 metais.

Iš 100 metų (1918–2017 m. laikotarpiu), 10 metų vasario 16-osios dienų temperatūra nenukrito žemiau 0 °C ir visą parą buvo teigiama, o 68 dienas – per visą parą nepakilo aukščiau nulio ir laikėsi neigiama.

Oro temperatūra gali būti kontrastinga ne tik įvairiais metais, tačiau ir tą pačią dieną skirtinguose regionuose. Per šimtą metų šalčiausia vasario 16-ąją Lietuvoje buvo 1964 m. Lazdijuose, kai oro temperatūra nukrito iki -30 °C., tačiau tą pačią dieną Vilniuje temperatūra nukrito tik iki -17,8 °C.

Iš 100 vasario 16-ųjų (1918–2017 metais) 57 dienos buvo su krituliais – snigo, krito šlapdriba ar lijo lietus, ir net 87 dienas žemę dengė sniegas. Vidutiniškai vasario 16 d. Vilniuje iškrenta apie 2 mm kritulių ir žemė būna užklota 14 cm sniego dangos sluoksnio. Daugiausiai kritulių iškrito 1957 m. – 11,5 mm. Klimato kaita vyksta ir per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę. Per 100 metų vasario 16-ają minimali oro temperatūra pakilo 2 °C, maksimali 1 °C, o sniego dangos storis sumažėjo 2 cm. Tokios tendencijos leidžia daryti išvadą, kad antrą Lietuvos šimtmetį švęsime dar šiltesnėmis klimato sąlygomis.

Na o kokie orai bus šiemet galite sužinoti kasdien atnaujinamoje orų prognozėje, kurią rasite čia.

Parengė: Klimato ir tyrimų skyrius
(Pirmą kartą tekstas buvo publikuotas 2018 metais vasario 16-osios 100-mečio proga)

Lygiai prieš 12 metų, 2012 m. vasario 2–5 dienos buvo vienos šalčiausių Lietuvos stebėjimų istorijoje. Į šalį ir visą regioną plūstelėjo ypač šalta arktinė oro masė. Tuomet paskutinį kartą mūsų šalies teritorijoje buvo išmatuota <-30 °C oro temperatūra (t. y. stichinis meteorologinis reiškinys – speigas).

Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir Varėnoje 2012 m. vasario 2, 4 ir 5 d. oro temperatūra nukrito žemiau -30 °C. Šalčiausia buvo Ukmergėje (-31,3 °C) bei Varėnoje (-30,9 °C) (žr. žemėlapyje).

Žemėlapyje – 2012 m. vasario 2–5 d. laikotarpiu išmatuota žemiausia oro temperatūra. Šalia išmatuotos reikšmės nurodyta ir data, kadangi ne visoje šalyje šalčio pikas buvo pasiektas vasario 5-ąją.

Tuomet užfiksuoti net trys iš eilės šalčio rekordai:
❌Vasario 2-ąją Varėnoje šalo iki -30,4 °C, tačiau iki rekordo pritrūko (-32,1 °C, Varėna, 1970-02-02);
✅Vasario 3-ąją Varėnoje temperatūra nukrito iki -29,3 °C;
✅Vasario 4-ąją Varėnoje šalo net iki -30,9 °C;
✅Vasario 5-ąją Ukmergėje fiksuota net -31,3 °C.

Paskutinį kartą dar šalčiau nei prieš 12 metų buvo tik 2003 m. sausį, tuomet žemiau -30 °C nukrito net 7 meteorologijos stotyse (iš 18 pagrindinių), o dar 3 – nedaug trūko iki formalios speigo ribos.

Parengė: meteorologas Gytis Valaika

Nuo vasario 1 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktoriumi laimėjęs konkursą pradeda dirbti inovacijų vadybos specialistas Ričardas Valančiauskas.

„Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas turės plėsti meteorologinių ir hidrologinių duomenų atvėrimą, skatinant verslą ir mokslą jais aktyviau remtis, šviesti visuomenę, didinti jos informuotumą apie prisitaikymą prie klimato kaitos ir ekstremaliųjų reiškinių rizikas“, – sako R. Valančiauską paskyręs į pareigas aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba teikia patikimą meteorologinę ir hidrologinę informaciją, reikalingą Lietuvos nacionalinėms reikmėms ir valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti, mažinant neigiamą nepalankių hidrometeorologinių sąlygų poveikį aplinkai ir žmogui.

Taip pat rengia rengia meteorologines, hidrologines, jūrines hidrometeorologines, ultravioletinės saulės spinduliuotės ir karščio indekso bei vėjo žvarbumo prognozes, įspėja apie gaivalines nelaimes, stichinius, katastrofinius reiškinius ir staigius orų pokyčius, bendrojo ozono sluoksnio nykimą, paviršinio vandens objektų hidrologinį režimą, orus, klimato kaitą, jo įtaką aplinkai, ūkio veiklai.

„Pagrindinė mano vizija – tarnybos veiklos efektyvumo didinimas, teikiamų paslaugų kokybės bei tikslinių duomenų naudotojų plėtra, ypač skatinant naujų technologijų vystymą ir taikymą hidrometeorologijos srityje. Tam būtini gerai valdomi pokyčiai, užtikrinantys įstaigos tikslų, procesų ir išteklių sustygavimą. Tikiu, kad savo kompetencija ir patirtimi padėsiu tarnybai prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos ir atliepti jai keliamus lūkesčius“, – teigia R. Valančiauskas.

Naujasis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas yra baigęs viešojo administravimo bakalauro ir teisės magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete, įgijęs inovacijų vadybos magistro laipsnį ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

Pastaruosius ketverius metus R. Valančiauskas dirbo Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje Inovacijų departamento direktoriumi. Prieš tai darbavosi Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje, Kauno apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamente.

R. Valančiauskas turi daugiau nei 13 metų patirtį inovacijų ir verslo plėtros skatinimo srityje, yra sukaupęs kompetenciją inovacijų vystymo ir diegimo, inovacijų procesų valdymo klausimais. Jam teko atstovauti Lietuvai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), Europos Komisijoje, Europos kosmoso agentūroje, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) ir kt. 2018 m. jis pirmininkavo Europos inovacijų agentūrų tinklui TAFTIE.

Nuotraukoje (iš kairės į dešinę): aplinkos ministras Simonas Gentvilas, naujasis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorius Ričardas Valančiauskas, Tarnybos laikinoji vadovė Vida Ralienė ir viceministras Kęstutis Šetkus.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas skiriamas 5 metų kadencijai su galimybe ją pratęsti dar 5 metams.

Parengė: Aplinkos ministerija

Lygiai prieš 68 metus šaltis Lietuvoje pasiekė visų laikų žemiausią reikšmę. Visoje šalyje 1956 m. tiek sausio 31, tiek vasario 1 d. naktimis minimali oro temperatūra nukrito žemiau -30 °C. Abi naktys (viena po kitos) buvo rekordiškai šaltos: viena tapo rekordiškai šalčiausia sausio mėnesio naktimi, kita – vasario. Net sausio 31-osios dieną oras (kad ir kaip keistai beskambėtų) sušilo vos iki 24–30 laipsnių šalčio. Po tokios labai šaltos dienos stojo pati šalčiausia Lietuvos matavimų istorijoje naktis. Utenoje buvo išmatuotas visų laikų Lietuvos šalčio rekordas, -42,9 °C (žr. žemėlapyje).

Sausio 31-osios paros vidutinė oro temperatūra Lietuvoje siekė -31,0 °C, o vasario 1-osios -28,2 °C (žr. lentelėje). Lyginant su šių laikų (1991–2020 m.) klimatinėmis sąlygomis, buvo susidarę, atitinkamai, net 27,6 ir 25,1 laipsnio neigiamos anomalijos. Tokių ekstremaliai šaltų orų kaltininkas – galingas anticiklonas, kurio pietrytinėje dalyje buvo labai šaltos oro masės branduolys.

Toks speigas daugeliui žmonių turėjo būti įsimintinas, nes dar tų pačių 1956 metų sausio viduryje ir savaitę prieš speigą buvo atodrėkis (vyravo teigiama oro temperatūra). Sąlygos priminė panašias į esančias pastarosiomis dienomis. Po tokio šilto laikotarpio šalį tiesiog užgriuvo neregėti šalčiai. Vėliau, po rekordiškai šaltos mėnesių sandūros, vasario 2–5 dienomis šaltis truputį atslūgo (vidutinė paros oro temperatūra siekė apie -15 °C), tačiau po keleto dienų, vasario 8-osios naktį, vėl paspaudė ekstremaliai didelis šaltis. Utenos meteorologijos stotyje buvo išmatuota net -40,9 °C, o Varėnos MS – net -40,2 °C.

FAKTAS: paskutinį kartą -30 °C ar žemesnė oro temperatūra Lietuvoje (bet ne visoje šalies teritorijoje) buvo fiksuota lygiai prieš 12 metų – 2012 m. vasario 2, 4, 5, 6 dienomis. Nuo to laiko <-30 laipsnių šaltis Lietuvoje nebepasitaikė. Analizuojant praeities duomenis gana akivaizdu, dėl sparčios klimato kaitos speigų (<-30 °C) tikimybė Lietuvoje ženkliai sumenko (tačiau neišnyko).

Parengė: meteorologas Gytis Valaika (Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyrius)

Visi esam girdėję liaudiškų orų spėjimų. Dalis jų nukreipti į netolimą ateitį, tokie kaip šie, žiemiškieji: jei naktį šerkšnas, diena bus graži; varnos medžių viršūnėse pranašauja didelį šaltį; Saulė su „ausimis“– prieš šaltį; varnos rėkia prieš pūgą ir t.t. Yra ir nukreiptų į tolimesnę ateitį, pavyzdžiui: per Martyną (lapkričio 11 d. ) teška, per Kalėdas braška arba Martynas kala, Kalėda ardo; per Kalėdas šalta, per Velykas balta; sausis šaltas, liepą bus karšta; jei vasarį nuolat laikosi šalčiai, bus karšta vasara ir t. t.

Vienas iš plačiai žinomų spėjimų, paplitusių ne tik Lietuvoje, yra žiemos pabaigos „prognozavimas“ pagal viduržiemio (sausio 25 d.) orus, tiksliau – pagal Barsuko elgesį šią dieną. Ir čia kyla klausimas net apie patį spėjimą. Štai, etnologas dr. Libertas Klimka sako: „Savo oloje prabunda Barsukas. Miegalius iškiša galvą apsidairyti. Jeigu švies saulė, jis gali savo šešėlio išsigąsti, tada smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas – ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas. Jei bus apniukę, Barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru ir visur lieka jo pripėduota. Grįžęs jis kietai įminga – pavasario tada negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas“. Tačiau Suvalkijoje tikima, kad jei tą dieną šviečia Saulė, išlenda Barsukas iš urvo, pamato savo šešėlį, išsigąsta ir neria atgal į urvą miegoti – bus ilga žiema. Na, o jei apsiniaukę, išeina pasivaikščioti, miegai išsilaksto ir nebegrįžta į guolį – greitai ateis pavasaris.

Analogiškas prietaras gajus JAV ir Kanadoje, tik čia pasikliaunama švilpiku – barsukai šiame žemyne negyvena. Beje, švilpikas iš urvelio išlenda ne sausio 25 d., bet vasario 2 d. ir ši diena JAV vadinama Švilpiko diena. Švilpikui suteiktas Phil (lietuviškai – Filo) vardas, o pats spėjimas artimesnis suvalkietiškajam: jei vasario 2 dieną iš urvo išlindęs švilpikas pamato savo paties šešėlį, grįžta snausti toliau – tai reiškia, kad žiema truks dar šešias savaites. Jei gyvūnas nemato savo šešėlio, negrįžta į urvą – tuomet laukia šiltesni, tarsi ankstyvą pavasarį, orai. Pensilvanijoje ceremonija vyksta ankstyvą vasario antrosios rytą, tik pakilus Saulei, apie pusę aštuonių. Frakais ir cilindrinėmis skrybėlėmis pasipuošę vyrai švilpiko prognozuojamus orus stebi nuo 1886-ųjų. Tiesa, amerikiečių švilpiko prognozės tikslumas siekia tik 45 proc.

Ką gi, grįžkime į Lietuvą, ir tegul kalba faktai – pažiūrėkime, kuris spėjimas arčiau teisybės. Sąlyginai juos pavadinkim Etnologo (E) ir Suvalkietiškuoju (S). Priminsime, kad žiema prasideda, kai pastovi vidutinė paros oro temperatūra nukrenta žemiau 0 °C, o baigiasi, kai oro temperatūra pakyla ir laikosi virš 0 °C. Sutarsim, kad oro temperatūrai pakilus virš nulio iki vasario 20 d. laikysime, kad žiema baigėsi anksti.

Pradžiai paimkime paskutinę „tikrą“ žiemą, 1995–1996 m., kai žiema prasidėjo lapkričio viduryje (pajūryje gruodžio pradžioje), nebuvo atlydžių, buvo daug sniego, nutirpusio tik balandžio mėnesį, ir žiema pasibaigė kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Paėmėme tris meteorologijos stotis, kuriose matuojama Saulės spindėjimo trukmė ir kurios reprezentuoja Lietuvos rytinę ir centrinę dalis bei pajūrį: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Štai kiek laiko švietė Saulė 1996 m. sausio 25 d. ir kada tais metais baigėsi žiema:

Taigi 1996 m. viduržiemis buvo saulėtas visoje Lietuvoje, o žiema tęsėsi gana ilgai – pasitvirtino suvalkietiškasis spėjimas.

Kitą įsimintinai šiltą žiemą (2019–2020 m.) įvertinti sudėtingiau, nes meteorologinė žiema taip ir neprasidėjo. O kas neprasideda, tas negali ir pasibaigti. Tiesa, 2020 m. sausio 25-ąją didžiojoje šalies dalyje buvo apsiniaukę, tačiau pasitaikė pragiedrulių.

Pabandykime peržvelgti į 1991–2023 m. laikotarpio viduržiemius vienoje vidurio Lietuvos dalį atspindinčioje Kauno meteorologijos stotyje. Darome prielaidą, kad jei Saulė švietė ilgiau nei 1 valandą, Barsukas išlindo būtent jai šviečiant ir pamatė savo šešėlį.

Taigi, abiejų metodų tikslumas artimas 50 % ir todėl tai iš esmės tolygu paprasčiausiam spėliojimui. Tačiau XXI amžiuje E metodo tikslumas nuo 45 % išaugo iki 57 %.

Gali būti, kad tokį rezultatą lemia sparti klimato kaita – iš senų žmonių girdime, kad žiemos būdavusios gilios ir šaltos, o žiemą šaltos dienos dažniau būna saulėtos – didesnė tikimybė, kad ir viduržiemį dažniau šviesdavo Saulė nei būdavo apsiniaukę.

O gal turėtume visai kitokius rezultatus, jei būtų tiksliau apibrėžtas pats barsuko stebėjimo procesas – neturime ne tik vieno Barsuko „sinoptiko“ ir kompetentingos stebėjimo komisijos (kaip yra Pensilvanijoje), bet ir tikslaus laiko, kada Barsukas atsibunda ir išlenda iš savo urvo. Gali būti, kad 2000, 2002, 2004 ar kitais metais, kai Saulės spindėjimo trukmė buvo trumpesnė, Barsukas išlindo tada, kai dangus buvo apsiniaukęs… Pažiūrėsime, kaipgi bus šiais metais.

Remiantis Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro duomenimis, prognozuojama jog vasario mėnesio oro temperatūra turėtų būti 1,5 °C aukštesnė nei vidutinė daugiametė šio mėnesio oro temperatūra, kuri yra -2,5 °C, o kritulių kiekis net iki 50 % didesnis už daugiametę normą (43 mm). Du kartus per savaitę atnaujinamas ilgalaikes prognozes galite rasti čia.

Parengė: Klimato ir tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė Zina Kitrienė
Pirmą kartą šis tekstas išleistas 2021 m. sausį (skaičiavimai atnaujinti 2024 m. sausį)