Prieš du metus, 2023 m. sausio viduryje, Latvijos pietrytinėje dalyje pasitaikė vienas didžiausių potvynių per pastaruosius dešimtmečius Baltijos šalyse. Pastarąjį kartą Latvijoje panašaus masto reiškinys ištiko tik 1981-aisiais. Kaimynų toks potvynis sausio viduryje buvo įvardintas kaip precedento neturintis reiškinys.
Tiek prieš keturis dešimtmečius, tiek 2023 m. sausį labiausiai nukentėjo 120 km nuo Rygos nutolusio Jekabpilio, Pliavinios miestų ir jų apylinkių gyventojai. Dėl seniai regėto potvynio buvo uždaryti keliai ir mokyklos, nutrauktas viešojo transporto paslaugų teikimas ir evakuotos kelios dešimtys žmonių. Vis dėlto, dauguma gyventojų nusprendė likti namuose ir bando nuo potvynio glaustis aukštesniuose namų aukštuose, tikėdamiesi, kad situacija pagerės.
Pagrindinė šio didžiulio potvynio priežastis – ledo sangrūda, susidariusi dėl atšilimo, įvykusio 2023 m. pradžioje. Labai atšilus orams pradėjo tirpti sniegas visame Dauguvos baseine. Sniego kiekiai buvo nemaži ir jis praktiškai visur per trumpą laikotarpį ištirpo. Kadangi upė buvo tam tikrose vietose užšalusi ir ledo storis kai kur siekė >10 cm pakilus vandens lygiui ledas suaižėjo ir pradėjo plaukti.
Kadangi Dauguvos upėje yra ir užtvankų, hidroelektrinių, todėl susidarė ledo sangrūdos. Viena iš vietų, kur jos susidaro periodiškai yra būtent prie Jekabpilio. Ten ir susidarė pavojinga situacija – ledas visiškai užkimšo visą upės vagą ir nebegalėjo pratekėti. Toje vietoje iš ledo lyčių susidarė natūrali užtvanka ir staigiai pradėjo kilti vandens lygis upėje. Šio tipo potvyniai išsiskiria tuo, kad vandens lygis kyla labai staigiai – kelių metrų pokyčiai įvyksta per kelias valandas. Be to, toks reiškinys yra sunkiai prognozuojamas.
Neturėdamas kur dėtis vanduo bandė iš vagos išsilieti į šonus. Laimei, centrines miestų dalis saugo pylimai ir dambos. Būtent šie pylimai galėjo neatlaikyti, to buvo labiausiai bijoma. Latviai pradėjo tvirtinti pylimus ir dambas, todėl vanduo jų nepralaužė. Dar didesnės nelaimės buvo išvengta.
Ir nors tokių reiškinių seniau ne taip jau retai pasitaikydavo, tačiau tai nutikdavo pavasarį, o ne viduryje žiemos. Kad toks reiškinys nutiko jam nebūdingu laiku, neabejotina, kalti klimato kaitos procesai.
Nuotraukose – 2023 m. sausį ledo sangrūdos sukeltas didelis potvynis Latvijoje ties Jekabpiliu
Šiais laikais manoma, kad tokio pobūdžio reiškiniai, kurie susiję su ledo sangrūdomis, iš esmės gali nutikti bet kurioje didesnėje Lietuvos (ar kaimyninės Latvijos) upėje. Lietuvoje pats pavojingiausias ruožas, kur dažniausiai ledo sangrūdų sukelti potvyniai ir nutikdavo, būdavo ties Kaunu. Pastačius hidroelektrinę, gana ilgas Nemuno ruožas žemiau hidroelektrinės neužšąla net ir atšiauriomis žiemomis. Todėl dabar toks pavojingas reiškinys nesusiformuoja.
Kita vertus, yra ir daugiau upių ruožų, kuriuose gali susidaryti panašios situacijos. Viena tokių – aukščiau Kauno marių, ties didžiosiomis Nemuno kilpomis, prie Birštono, Prienų, Nemajūnų kur dažniau formuojasi ledo sangrūdos. Taip pat Neryje ties Jonava ir truputį aukščiau. Kai kada to būna Nevėžyje ir kt.
Nuotraukoje užfiksuota ledo sangrūda Kaune, Nemune ties Vytauto Didžiojo tiltu. Pastačius Kauno hidroelektrinę tokių reiškinių nepasitaiko.
Tam kad sparčiai keičiantis klimatui panašūs ledo sangrūdų sukeliami dideli potvyniai būtų geriau suprasti bei modeliuojami Latvijoje ir Lietuvoje vykdomas specialus projektas ICEREG. Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.
Projekto tikslas – modeliuoti ir kartografuoti ledo sangrūdų pažeidžiamose Lietuvos – Latvijos teritorijose sukeliamus potvynius. Sukurtas modelis bus naudojamas esamai ankstyvojo perspėjimo sistemai tobulinti, naudojant informaciją apie ledo sangrūdų potvynius. Projektas padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regionų saugumą ir atsparumą iššūkiams, susijusiems su ledo sangrūdų sukeliamų potvynių rizika, dažnėjančia dėl klimato kaitos.
Projekto įgyvendinimą remia 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programa.
Bendras projekto biudžetas – 654 082,50 EUR, įskaitant 80 proc. ERPF bendrafinansavimą. Projekto vykdymo laikotarpis: nuo 2024-02-01 iki 2026-01-31. Projekto numeris: LL-00136 Projekto akronimas: ICEREG
2024 m. rudenį Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba kartu su Energetikos ir technikos muziejumi pradėjo organizuoti edukacijas „Klimato kaita“. Jų metu muziejaus lankytojai kartu su meteorologe ir parodos edukatore Diana Samulionyte griauna mitus apie klimatą, jo kaitą bei siekia surasti atsakymus į visiems rūpimus klausimus apie tai, kaip pasikeis mūsų visų gyvenimas ir miestai dėl klimato kaitos, ar dar įmanoma pasauliui suvaldyti spartų klimato kaitos procesą ir išspręsti jo padarinius?
Nuotraukose – akimirkos iš jau rudenį vykusios edukacijos Energetikos ir technikos muziejuje
Muziejaus lankytojai dar galės pamatyti iš Tarnybos atvežtus naujus eksponatus: psichrometrinį narvelį, radiozondą, jutiklius ir anemorumbometrą, kuriuo matuojamas vėjo greitis. Taip pat apsilankyti Klimato muziejuje, kuris yra įsikūręs prie infocentro.
Energetikos ir technikos muziejuje (Rinktinės g. 2, Vilnius) sausio 25–26 d. 10, 12 ir 14 valandomis vyks edukacija „Klimato kaita“, tad maloniai kviečiame registruotis. Dar yra laisvų vietų! 🌪
Tikslinė auditorija: šeimos su pradinukais ir paaugliais, pavieniai lankytojai.
Registraciją į edukaciją „Klimato kaita“ rasite čia.
Papildyta (sausio 20 d.): vietų į edukaciją „Klimato kaita“ NEBELIKO. Nenusivilkite ir laukite kitų pranešimų apie paskelbtas naujas datas. Ši edukacija dar įvyks ir kitais mėnesiais. 🙂
Na o jei sudalyvauti edukacijoje neturėsite galimybių, tuomet kviečiame susipažinti su kai kuriais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologijos stotyse naudotais ir naudojamais matavimo prietaisais.
Turime gerą žinią visiems aktyviai naudojantiems svetainėje esančią radarų informaciją. Šią savaitę meteorologiniai radiolokatoriai (toliau – radarai) pagrindinius duomenis apie kritulius visiems vartotojams pradėjo teikti kas 5 minutes, vietoje buvusių 10 minučių.
Primename, jog prieš metus įvyko radarų skenavimų sutankinimas nuo 15 iki 10 min. Taigi, dabar perėjus prie 5 minučių sutankinimo gaunamos informacijos kiekis išaugo net tris kartus: nuo 4 iki 12 informacijos atnaujinimų per valandą, lyginant su buvusia situacija iki 2023 m. rudens. Šis pokytis leis dar tiksliau stebėti virš mūsų šalies judančius kritulių masyvus, ypač greitus šių masyvų pasikeitimus laike ir erdvėje.
Šilalės rajone esantis meteorologinio radiolokatoriaus bokštas ir Laukuvos meteorologijos stoties aikštelė 2024 m. liepą (Tado Kapočiūno nuotrauka)
Taip pat paminėtas pokytis leis tapti pilnaverte tarptautinio radarų duomenų apsikeitimo tinklo (OPERA) nare. Būtent šio tinklo duomenis naudoja įvairių specializacijų mokslininkai (nuo atmosferos modeliuotojų iki ornitologų). Be to tankesni atmosferos skenavimai reikalingi tiek mūsų šalies kariuomenei, tiek NATO sąjungininkams.
Ir svarbiausia, teigiamą pokytį pajaus Tarnybos sinoptikai sudarantys orų prognozes ir perspėjimus. Šiltuoju sezonu šis dažnesnis duomenų atsinaujinimas padės susidaryti geresnį vaizdą apie esamą situaciją ir palengvins darbą informuojant apie slenkančias smarkias liūtis, škvalus ir galimus krušos masyvus. Galiausiai, patenkinsime ir plačiosios visuomenės poreikį gauti pačią aktualiausią informaciją.
Dviejų meteorologinių radarų, esančių Laukuvoje ir Trakų Vokėje, bendro kritulių intensyvumo produktą (žemėlapį) su 12 val. archyvu ir trumpą paaiškinimą kaip veikia radaras rasite čia.
Lygiai prieš 20 metų 2005 m. sausio 8–9 d. naktį ir dieną Lietuvoje ir Skandinavijos siautėjo galinga vėjo audra. Berlyno laisvasis universitetas jai buvo suteikęs Ervino vardą, tačiau Skandinavijoje naudotas dar ir Gudruno vardas.
Audrą suformavusi žemo slėgio sistema pradėjo formuotis sausio 6 d. į pietus nuo Niufaundlendo (Atlanto vandenyne). Sausio 8 d. staigiai stiprėdamas ciklonas per Škotiją pasuko Danijos ir Pietų Skandinavijos pusėn. Sausio 8 d. po pietų Norvegijoje ciklono centre buvo išmatuotas žemiausias slėgis – 960 hPa (mbar) ir užregistruotas didžiausias vėjo gūsių greitis – 169 km/val. (47 m/s). Audra buvo pasiekusi maždaug 1–2 kategorijos uragano stiprumą.
Pažymėtina, jog mūsų platumoje tikrų tropinių uraganų nebūna, tačiau dėl labai smarkių vėjų ir susiklosčiusios tradicijos tokios galingos vėjo audros būna pavadinamos uraganais.
Nuotraukų koliaže: kairėje – palydovinė nuotrauka atlikta 2005 m. sausio 8 dieną, kai ciklonas buvo virš Šiaurės jūros. Dešinėje – nukentėjęs kopagūbris, supjaustyti vėjo išlaužyti medžiai ir pakilęs vanduo Klaipėdos gatvėse.
Dėl to, jog Ervino pietinėje periferijoje ir užnugaryje vyravo pietvakarių–vakarų krypties vėjai, labiausiai nukentėjo Baltijos šalių krantai. Lietuvos pajūrio zonoje vėjo greitis gūsiuose buvo pasiekęs iki 34–35 m/s. Palangoje – 32, Šilutėje – 29, Klaipėdoje – 28, Šiauliuose – 23, Vilniuje – 22 m/s. Tuo tarpu Latvijoje, didžiausias vėjo gūsis išmatuotas Ventspilyje ir siekė 40 m/s, Liepojos uoste – 36, o Rygoje – 30 m/s.
Lietuvoje dėl smarkaus vėjo labai nukentėjo Palangos paplūdimio kopos, dalyje pajūrio ruožų buvo susidarę net keleto metrų aukščio skardžiai. Danė užtvindė Klaipėdos senamiestį, vandens lygis Klaipėdos laivybos kanale buvo pakilęs iki 1,54 metro. Blogiau būta per „uraganą“ Anatolijų 1999 m., kai vandens lygis kanale pakilo iki 165 cm.
Nežiūrint to, 2005 metais medžių šalies miškuose buvo išversta daugiau, net 600 tūkst. m³ medienos, kai 1999 m. prie Anatolijaus „tik“ 350 tūkst. m³.
Elektros avarijų šalinimas truko šešias dienas. Be elektros visoje šalyje buvo likę dar daugiau gyventojų nei 1999-aisiais po Anatolijaus, maždaug 150–180 tūkst.
Pati stipriausia uraganinio stiprumo audra Lietuvą nusiaubė 1967 m. spalio 17–18 d. Švedai ją buvo pavadinę Lenos vardu. Vėjo gūsiai tuomet siekė net iki 40 m/s, o Latvijoje buvo dar stipresni. Klaipėdoje laivybos kanale vandens lygis pasiekė net 186 cm. Senesni gyventojai dar prisimena, kad išsiliejusios Danės vanduo tyvuliavo ne tik gatvėse prie upės, bet ir Teatro aikštėje, senamiestyje. O miškuose buvo išguldyta medienos net 4000 tūkst. m³!
Parengė: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologas Gytis Valaika
2024 metai Lietuvoje buvo patys šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Visi, išskyrus sausį, 2024 m. mėnesiai buvo šiltesni nei daugiametė (1991–2020 m.) norma. Praėjusių metų vasaris, kovas, balandis, gegužė ir rugsėjis pakliuvo į penketuką šilčiausių mėnesių nuo 1961 m.
Per paskutinius 10 metų net penki iš jų buvo šilčiausi (2015, 2019, 2020, 2023 ir 2024 m.). Dėl klimato kaitos nulemto spartaus šiltėjimo šilumos rekordai kartojasi kasmet. Ne išimtis ir praėję metai, kuomet buvo pagerinta net 18 parų maksimalios oro temperatūros rekordų bei dar du pakartoti.
Tuo tarpu, praėjusiais metais metinis kritulių kiekis Lietuvoje buvo vidutiniškai dešimtadaliu mažesnis, lyginant su daugiamete reikšme, bei pasižymėjo dideliu netolygumu.
Per 2024 metus buvo užfiksuota net 18 stichinių bei 2 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai ir 12 stichinių hidrologinių reiškinių.
Taigi, 2024 metus apibūdinti labiausiai tinkantis žodis būtų – ekstremalūs metai. Kviečiame susipažinti su parengta susisteminta 2024 metų orų ir reiškinių informacija. Straipsnyje pateiktus paveikslus galite parsisiųsti ir prisiartinti čia.
Lietuvoje 2024 m. tapo šilčiausiais per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje buvo 9,5 °C, o tai yra net 2,1 °C daugiau už vidutinė daugiametė (1991–2020 m. vidurkis) oro temperatūra.
2024 m. pralenkė iki šiol šilčiausiais buvusius 2020 m., kuomet vidutinė metinė oro temperatūra buvo 9,2 °C ir 2019 (8,8 °C). Visi 2024 m. mėnesiai, išskyrus sausį, buvo šiltesni už vidutinę daugiametę tų mėnesių oro temperatūrą.
Tai jau antrasis kartas ne tik per paskutinius 4 metus, bet ir per visą meteorologinių stebėjimų istoriją, kai vidutinė metinė šalies oro temperatūra peržengia 9 °C riba.
Galime pažymėti, jog vykstant globaliai klimato kaitai pačių šilčiausių metų penketukas Lietuvoje buvo registruotas per paskutinius 10 metų (2015, 2019, 2020, 2023 ir 2024 m.).
Parengė: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyrius
Nors žiemos mėnesiais plonesnis ozono sluoksnis yra įprastas reiškinys, nes pasiekiamas ozono sluoksnio metinis minimumas, tačiau jau pirmąjį kalendorinės žiemos mėnesį buvo stebimi net 41 pavojingai sumažėjusio bendrojo ozono kiekio (toliau – BOK) atvejai. Remiantis Kauno meteorologijos stoties duomenimis, gruodžio 27 d. BOK sumažėjo iki 256 Dobsono vienetų (DU2), o gruodžio 29 d. – iki 251 DU. Šie rodikliai, atitinkamai, 20 ir 21 % mažesni už daugiamečius vidurkius, kurie šiomis dienomis yra 320 DU (27 d.) ir 317 DU (29 d.). Primename, jog ozono skyle laikomos sąlygos, kai BOK sumažėja iki 220 DU.
Šių metų gruodžio rodikliai, nors ir išskirtinai žemi, tačiau išlieka žymiai aukštesni už istorinį Lietuvos minimumą, kuris siekia 202 DU (registruotas 2007-12-21 d.). Gruodžio 27 d. ir 29 d. fiksuotas BOK sumažėjimas šį rekordą viršijo atitinkamai 27 ir 24 %.
Dėl vyraujančių debesuotų orų, žiemai būdingo mažo Saulės aukščio ir trumpos dienos trukmės, į Žemės paviršių patenkantis ultravioletinių Saulės spindulių srautas yra gerokai mažesnis nei vasarą. Todėl, net ir esant sumažėjusiam BOK, ultravioletinė spinduliuotė žmonių sveikatai šiuo laikotarpiu pavojaus nekelia.
Žemiau pateiktame žemėlapyje galite matyti, jog BOK sumažėjimas stebimas ne tik Lietuvoje, bet ir didesnėje Rytų ir Vidurio Europos dalyje. Didžiausi nuokrypiai registruoti virš Baltijos šalių ir Lenkijos. Prognozuojama, kad nuo šiandien BOK ims didėti ir artimiausiomis dienomis pasieks vidutinius daugiamečius rodiklius.
Žemėlapyje – ozono sluoksnio storis (DU vienetais) šiauriniame pusrutulyje 2024 m. gruodžio 29 dieną. Šaltinis: pasaulinis ozono ir ultravioletinės Saulės spinduliuotės duomenų centras (WOUDC).
Daugiau informacijos apie ozono kitimą virš Lietuvos pateikta mėnesių apžvalgose. Norėdami sužinoti daugiau apie ozoną, ultravioletinę Saulės spinduliuotę, jos keliamus pavojus ir apsaugą nuo jų galite skaityti mūsų svetainės skyrelyje „Įvairenybės“.
2024 m. lapkričio gale Lietuvos hidrometeoroligijos tarnybos (toliau – Tarnybos) specialistų grupė svečiavosi pas kaimynus Latvijoje, kur Bauskės pilyje įvyko projekto „Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (akronimas – ICEREG) ekspertų susitikimas. Jo metu aptarta klimato kaitos įtaka ledo sangrūdų sukeliamiems potvyniams, pristatyti klimato ir hidrologinio modeliavimo rezultatai, diskutuota apie konceptinio modelio kūrimą, duomenų analizės metodus bei potvynių rizikos žemėlapių kūrimą. Ekspertai taip pat aptarė būsimus darbus, siekiant užtikrinti projekto tikslų įgyvendinimą.
Iš susitikime dalyvavusių Tarnybos atstovų trumpą pranešimą „Climate change modelling results (Lithuania)“ pristatė ir savo įžvalgomis pasidalino klimatologijos ekspertė dr. Viktorija Mačiulytė.
Nuotraukose – akimirkos iš vykusio ekspertų susitikimo. Susitikime dalyvavo penki Tarnybos specialistai: Juozas Šimkus (projekto vadovas), klimatologijos ekspertai dr. Donatas Valiukas ir dr. Viktorija Mačiulytė bei hidrologijos ekspertės – Ramutė Bataitienė, Indrė Venciuvienė ir Janina Brastovickytė – Stankevič.
Be darbinio susitikimo svečiai dar susipažino ir su restauruota Bauskės pilimi. Ši buvo pradėta statyti dar XV a. viduryje, kai Vokiečių ordinas, pabūgęs sustiprėjusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pradėjo stiprinti savo valstybės pietines sienas. Būtent vienoje iš šios istorinės pilies salių ir įvyko ICEREG projekto darbinis susitikimas.
Nuotraukose – Latvijoje esančios Bauskės pilies kiemas ir apylinkių vaizdai žvelgiant iš bokšto.
Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.
Projektas „Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (ICEREG) įgyvendinamas gavus finansinę paramą pagal 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programą. Projekto tikslas – modeliuoti ir kartografuoti ledo sangrūdų pažeidžiamose Lietuvos – Latvijos teritorijose sukeliamus potvynius. Sukurtas modelis bus naudojamas esamai ankstyvojo perspėjimo sistemai tobulinti, naudojant informaciją apie ledo sangrūdų potvynius. Projektas padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regionų saugumą ir atsparumą iššūkiams, susijusiems su ledo sangrūdų sukeliamų potvynių rizika, dažnėjančia dėl klimato kaitos.
Projekto įgyvendinimą remia 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programa.
Bendras projekto biudžetas – 654 082,50 EUR, įskaitant 80 proc. ERPF bendrafinansavimą. Projekto vykdymo laikotarpis: nuo 2024-02-01 iki 2026-01-31. Projekto numeris: LL-00136 Projekto akronimas: ICEREG
Metai jau baigiasi, todėl pradedame 2024 m. apžvalgų seriją. Pirmoji – apie Lietuvos agroklimatines sąlygas. Pateikta informacija gali būti aktuali ūkininkaujantiems ar užsiimantiems sodininkyste.
Žemiau – pateikiama 2024 metų Lietuvos agroklimato apžvalga, kurią parengė Tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus specialistai.
Vegetacijos laikotarpis Lietuvoje 2024 m. prasidėjo vidutiniškai 11 dienų anksčiau, nei SKN (1991–2020 m. standartinė klimato norma). Visoje šalyje jis prasidėjo kovo 26–27 dienomis, todėl priklausomai nuo vietovės, vegetacija prasidėjo nuo 8 iki 20 dienų anksčiau, nei SKN. Lietuvoje vegetacijos laikotarpis pasibaigė vidutiniškai 17 dienų vėliau, nei SKN. Didžiojoje šalies dalyje vegetacija pasibaigė lapkričio 9–10 dienomis, tačiau pajūryje ir pamaryje ji užsitęsė iki lapkričio 19 dienos. Nors pajūryje vegetacijos laikotarpis pasibaigė 9–10 dienų vėliau, nei kitur šalyje, tačiau ten vegetacijos pabaiga buvo artimiausia SKN (pasibaigė 2–4 dienom vėliau, nei SKN). Pietvakarių Lietuva taip pat pasižymėjo mažesniu vegetacijos pabaigos nuokrypiu nuo SKN (pasibaigė 6–8 dienom vėliau, nei SKN). Tačiau likusioje Lietuvos dalyje vegetacijos laikotarpis pasibaigė gerokai vėliau, nei įprastai (pasibaigė 12–19 dienų vėliau, nei SKN) (1 lentelė).
1 lentelė. Vegetacijos laikotarpio pradžios ir pabaigos datos skirtingose vietovėse 2024 m.
Vietovė
Pradžios data
Pabaigos data
Akmenė
2024-03-27
2024-11-09
Alytus
2024-03-27
2024-11-09
Anykščiai
2024-03-27
2024-11-10
Birštonas
2024-03-27
2024-11-09
Biržai
2024-03-26
2024-11-09
Dotnuva
2024-03-27
2024-11-09
Druskininkai
2024-03-27
2024-11-09
Dūkštas
2024-03-27
2024-11-10
Elektrėnai
2024-03-27
2024-11-09
Jonava
2024-03-27
2024-11-09
Joniškis
2024-03-26
2024-11-09
Jurbarkas
2024-03-26
2024-11-09
Kaišiadorys
2024-03-27
2024-11-09
Kalvarija
2024-03-27
2024-11-09
Kaunas
2024-03-27
2024-11-09
Kazlų Rūda
2024-03-27
2024-11-09
Kelmė
2024-03-26
2024-11-09
Klaipėda
2024-03-27
2024-11-19
Kretinga
2024-03-27
2024-11-09
Kupiškis
2024-03-27
2024-11-09
Kybartai
2024-03-26
2024-11-09
Laukuva
2024-03-27
2024-11-09
Lazdijai
2024-03-27
2024-11-09
Marijampolė
2024-03-26
2024-11-09
Mažeikiai
2024-03-27
2024-11-09
Molėtai
2024-03-27
2024-11-09
Nida
2024-03-27
2024-11-19
Pagėgiai
2024-03-27
2024-11-10
Pakruojis
2024-03-26
2024-11-09
Panevėžys
2024-03-27
2024-11-09
Plungė
2024-03-27
2024-11-09
Prienai
2024-03-27
2024-11-09
Raseiniai
2024-03-26
2024-11-09
Rietavas
2024-03-27
2024-11-09
Rokiškis
2024-03-27
2024-11-09
Šakiai
2024-03-26
2024-11-09
Šalčininkai
2024-03-27
2024-11-09
Šeduva
2024-03-26
2024-11-09
Šiauliai
2024-03-26
2024-11-09
Šilutė
2024-03-27
2024-11-19
Skuodas
2024-03-27
2024-11-09
Šumskas
2024-03-27
2024-11-09
Švenčionys
2024-03-27
2024-11-09
Šventoji
2024-03-27
2024-11-19
Tauragė
2024-03-26
2024-11-09
Telšiai
2024-03-27
2024-11-09
Trakai
2024-03-27
2024-11-09
Ukmergė
2024-03-27
2024-11-09
Utena
2024-03-27
2024-11-10
Varėna
2024-03-27
2024-11-09
Ventė
2024-03-26
2024-11-19
Vėžaičiai
2024-03-27
2024-11-09
Vilnius
2024-03-27
2024-11-09
Zarasai
2024-03-27
2024-11-09
Vegetacijos laikotarpis Lietuvoje 2024 m. užsitęsė gerokai ilgiau, nei įprastai. Vidutinė vegetacijos laikotarpio trukmė Lietuvoje buvo 229 dienos. Tai yra net 22 dienom ilgiau, nei SKN. Didžiojoje šalies dalyje vegetacijos laikotarpis truko 228–230 dienų. Vieninteliai iš visos Lietuvos išsiskiriantys regionai yra pajūris bei pamarys, kur vegetacijos trukmė buvo ilgesnė ir siekė 236–239 dienas. Tai lėmė pajūryje ir pamaryje vėliau, nei kitur šalyje, pasibaigęs vegetacijos laikotarpis, kadangi vegetacijos laikotarpio pradžia visoje Lietuvoje įvyko beveik tuo pačiu metu kovo pabaigoje (1 pav.).
1 pav. Vegetacijos laikotarpio trukmė 2024 m.
2024 m. buvęs daug ilgesnis už vidurkį vegetacijos laikotarpis ir aukštesnė už vidutinę oro temperatūra lėmė vieną didžiausių efektyviosios oro temperatūros sumų per pastaruosius 34 metus. Per šių metų vegetacijos laikotarpį Lietuvoje buvo sukaupta 3274,5 °C vidutinė efektyviosios oro temperatūros suma (426,1 °C daugiau už SKN). Didžiausia efektyviosios oro temperatūros suma buvo sukaupta Pietų, centrinėje Lietuvoje bei pajūryje ir pamaryje. Didžiausia sukaupta suma iš atskirų vietovių pasižymėjo Ventė (3575,4 °C). Mažiausia suma buvo sukaupta Šiaurės vakarų Lietuvoje bei Šiaurės rytų Lietuvoje, o mažiausia sukaupta suma iš atskirų vietovių pasižymėjo Mažeikiai (3026,8 °C) (2 pav.). Didesnę sumą pajūryje ir pamaryje iš dalies lėmė ilgesnis vegetacijos laikotarpis, o Pietų ir centrinėje Lietuvoje lėmė tik didesnė vidutinė oro temperatūra, kadangi vegetacijos laikotarpis buvo panašus, kaip ir kitur Lietuvoje.
2 pav. Efektyviosios oro temperatūros sumos 2024 m.
2024 m. susidarė dideli aktyviosios vegetacijos laikotarpio pradžios teritoriniai skirtumai. Ankstyva aktyvios vegetacijos laikotarpio pradžia pasižymėjo Pietų bei Rytų Lietuva, kur aktyvi vegetacija prasidėjo balandžio 5–8 dienomis (nuo 17 dienų anksčiau daugiametės normos Vilniuje iki 22 dienų Varėnoje ir Dūkšte), o likusioje Lietuvos dalyje aktyvioji vegetacija prasidėjo balandžio 27–28 dienomis (nuo 7 dienų anksčiau daugiametės normos Telšiuose iki 3 dienų vėliau Ukmergėje ir Panevėžyje). Anksčiausiai oro temperatūros perėjimas per 10 °C įvyko Kybartuose (balandžio 5 dieną), o vėliausiai balandžio 28 dieną skirtingose vietovėse. Aktyvios vegetacijos laikotarpis didžiojoje šalies dalyje pasibaigė spalio 1 d., tačiau Pietų Lietuvoje bei dalyje pajūrio ir pamario aktyviosios vegetacijos laikotarpis užsitęsė iki spalio 12–16 dienų. Daugelyje vietovių aktyviosios vegetacijos pabaiga buvo artima daugiametei normai (nuo 2 dienų anksčiau iki 2 dienų vėliau SKN), tačiau Šilutėje (7 dienom) ir Klaipėdoje (10 dienų) ji pasibaigė gerokai anksčiau, nei įprastai (2 lentelė).
2 lentelė. Aktyvios vegetacijos laikotarpio pradžios ir pabaigos datos skirtingose vietovėse 2024 m.
Vietovė
Pradžios data
Pabaigos data
Akmenė
2024-04-28
2024-10-01
Alytus
2024-04-06
2024-10-01
Anykščiai
2024-04-08
2024-10-01
Birštonas
2024-04-06
2024-10-12
Biržai
2024-04-28
2024-10-01
Dotnuva
2024-04-27
2024-10-01
Druskininkai
2024-04-06
2024-10-01
Dūkštas
2024-04-08
2024-10-01
Elektrėnai
2024-04-27
2024-10-01
Jonava
2024-04-06
2024-10-01
Joniškis
2024-04-28
2024-10-01
Jurbarkas
2024-04-07
2024-10-01
Kaišiadorys
2024-04-06
2024-10-01
Kalvarija
2024-04-06
2024-10-01
Kaunas
2024-04-06
2024-10-01
Kazlų Rūda
2024-04-27
2024-10-01
Kelmė
2024-04-28
2024-10-01
Klaipėda
2024-04-27
2024-10-01
Kretinga
2024-04-27
2024-10-01
Kupiškis
2024-04-28
2024-10-01
Kybartai
2024-04-05
2024-10-12
Laukuva
2024-04-28
2024-10-01
Lazdijai
2024-04-06
2024-10-01
Marijampolė
2024-04-06
2024-10-12
Mažeikiai
2024-04-28
2024-10-01
Molėtai
2024-04-28
2024-10-01
Nida
2024-04-27
2024-10-31
Pagėgiai
2024-04-27
2024-10-12
Pakruojis
2024-04-28
2024-10-01
Panevėžys
2024-04-28
2024-10-01
Plungė
2024-04-28
2024-10-01
Prienai
2024-04-27
2024-10-01
Raseiniai
2024-04-28
2024-10-01
Rietavas
2024-04-28
2024-10-01
Rokiškis
2024-04-28
2024-10-01
Šakiai
2024-04-27
2024-10-01
Šalčininkai
2024-04-28
2024-10-01
Šeduva
2024-04-28
2024-10-01
Šiauliai
2024-04-28
2024-10-01
Šilutė
2024-04-27
2024-10-01
Skuodas
2024-04-28
2024-10-01
Šumskas
2024-04-28
2024-10-01
Švenčionys
2024-04-28
2024-10-01
Šventoji
2024-04-28
2024-10-13
Tauragė
2024-04-27
2024-10-12
Telšiai
2024-04-28
2024-10-01
Trakai
2024-04-28
2024-10-01
Ukmergė
2024-04-28
2024-10-01
Utena
2024-04-08
2024-10-01
Varėna
2024-04-07
2024-10-01
Ventė
2024-04-27
2024-10-16
Vėžaičiai
2024-04-27
2024-10-01
Vilnius
2024-04-08
2024-10-01
Zarasai
2024-04-28
2024-10-01
2024 m. teritoriniai aktyviosios vegetacijos trukmės skirtumai buvo didesni, nei efektyviosios (vegetacijos trukmės). Vidutinė aktyviosios vegetacijos trukmė Lietuvoje buvo 165,7 dienos (7,7 dienomis ilgesnė už SKN). Ilgiausiai aktyvi vegetacija truko Pietų Lietuvoje, ypač Kybartuose (191 dieną (26 dienom ilgiau už SKN)), Marijampolėje ir Birštone (po 190 dienų). Beveik pusėje tyrinėtų vietovių (24 iš 54) aktyvi vegetacija truko trumpiausiai šiais metais, tik 157 dienas (3 pav.).
3 pav. Aktyviosios vegetacijos trukmė 2024 m.
Didesnė už vidurkį buvusi aktyviosios vegetacijos trukmė iš dalies lėmė ir didesnę už vidurkį aktyviosios oro temperatūros sumą visoje Lietuvoje. 2024 m. aktyviosios vegetacijos laikotarpiu, vidutiniškai Lietuvoje buvo sukaupta 2734,9 °C aktyviosios oro temperatūros suma (313,5 °C daugiau už SKN). Didžiausias aktyviosios oro temperatūros sumas sukaupęs šalies regionas buvo Pietų–pietvakarių Lietuva, kur daugelyje vietovių susikaupė 2800–3000 °C. Tačiau didžiausia sukaupta suma iš atskirų vietovių pasižymėjo Nida (3050,4 °C). Mažiausias aktyviosios oro temperatūros sumas sukaupęs šalies regionas buvo Šiaurės vakarų Lietuva, kur daugelyje vietovių susikaupė tik 2479–2600 °C. Mažiausią aktyviosios oro temperatūros sumą sukaupusi vietovė buvo Mažeikiai (2478,7 °C) (4 pav.).
4 pav. Aktyviosios oro temperatūros sumos 2024 m.
Vidutinis dienų su šalnomis ore skaičius Lietuvoje 2024 m. buvo 2,1 diena, t.y. net 3,5 karto daugiau, nei SKN (0,6). Daugiausia dienų su šalnomis ore pasitaikė Pietų (iki 7 dienų Varėnoje (3,1 karto daugiau už SKN)) ir Šiaurės rytų (iki 9 dienų Utenoje (7,8 karto daugiau už SKN)) Lietuvoje. Šalnų ore išvis nebuvo fiksuota dalyje Centrinės ir Vakarų Lietuvos bei dalyje pajūrio (5 pav.). Vietovės, kur aktyvi vegetacija prasidėjo pirmoje balandžio mėnesio pusėje, dažnai pasižymėjo didesniu dienų su šalnomis skaičiumi, kadangi balandžio pirmoje pusėje minimali paros oro temperatūra dažniau nukrenta žemiau 0 °C.
5 pav. Dienų su šalnomis ore skaičius 2024 m.
Vidutinis dienų su šalnomis dirvos paviršiuje skaičius Lietuvoje 2024 m. buvo 7,5 diena, t.y. 5,8 karto daugiau, nei SKN (1,29). Dienų su šalnomis dirvos paviršiuje (kaip ir ore) skaičius yra didesnis Pietų ir Šiaurės rytų Lietuvoje (iki 15–19 dienų). Daugiausia dienų su šalnomis dirvos paviršiuje buvo fiksuota Anykščiuose (19), Birštone (18) ir Varėnoje (18 (8 kartus daugiau už SKN)). Mažiausia dienų su šalnomis dirvos paviršiuje buvo fiksuota Vakarų Lietuvoje (0–9 dienos), o keliose vietovėse pajūryje jų išvis nebuvo fiksuota (Nidoje ir Ventėje) (6 pav.).
6 pav. Dienų su šalnomis dirvožemio paviršiuje skaičius 2024 m.
2024 m. Lietuvoje pasitaikė ir sausringų laikotarpių. Birželio mėnesį buvo fiksuota pavojinga sausra dalyje Lazdijų, Alytaus raj., Šakių, Jurbarko bei Radviliškio savivaldybių. Pavojinga sausra dalyje Šakių ir Jurbarko savivaldybių išsivystė į stichinę sausrą. Rugsėjo–spalio mėnesiais, daugiausia pietinėje, pietrytinėje, centrinėje ir šiaurės rytinėje Lietuvoje buvo fiksuota pavojinga sausra. Rugsėjo–spalio mėnesių sandūroje dalyje Pietvakarių, Pietryčių ir Šiaurės rytų Lietuvos buvo fiksuota stichinė sausra. Priklausomai nuo vietovės, birželį pavojinga sausra tęsėsi iki 14 dienų, o stichinė sausra iki 3 dienų. Rugsėjo–spalio mėnesiais pavojinga sausra tęsėsi iki 15 dienų, o stichinė iki 12 dienų.
Taip pat primename, jog ūkininkaujantiems ar užsiimantiems sodininkyste parengtas specialus leidinys „Agrometeorologinių rodiklių žinynas“ (su priedu). Jame rasite susistemintus įvairius oro temperatūros rodiklius, kritulių kiekį, Saulės spinduliuotę ir kt.
Leidinio tikslas – pateikti vidutinius klimato rodiklių, aktualių žemės ūkio reikmėms, duomenis Lietuvoje. Analizėje naudojami 18 meteorologijos stočių, kurios pasižymi ilga stebėjimų seka, duomenys. Leidinyje pateikiami žemėlapiai, lentelės su vidurkiais, minimaliomis ir maksimaliomis reikšmėmis Lietuvoje ir atskirose stotyse bei reikšmių pasikartojimas (90 procentilis – apie 1 kartas per 10 metų, 10 procentilis – apie 9 kartai per 10 metų).
Remiantis Kauno meteorologijos stoties duomenimis, bendrojo ozono kiekis (toliau – BOK) 2024 m. gruodžio 10 d. virš Lietuvos teritorijos sumažėjo iki 241 Dobsono vienetų (toliau – DU ), tai yra 21 % mažiau lyginant su šios dienos vidutiniu daugiamečiu dydžiu 304 DU (ozono skyle būtų laikomos sąlygos, kai ozono kiekis sumažėtų iki 220 DU). Šis BOK sumažėjimas šiais metais fiksuojamas pirmąsyk, tačiau už daugiametę gruodžio mėnesio žemiausią reikšmę ir Lietuvos visų laikų minimumą (202 DU registruotą 2007-12-21) buvo 19 % didesnis.
BOK sumažėjimas yra fiksuojamas ne tik Lietuvoje, bet ir ties visa šiaurine Europos dalimi, o didžiausi nuokrypiai registruojami virš Skandinavijos pusiasalio (žr. žemiau esančiame žemėlapyje). Numatoma, jog panašus BOK išliks artimiausią parą, vėliau jis palaipsniui didės, o savaitės pabaigoje turėtų vėl atitikti daugiametį kiekį.
Atkreipiame dėmesį, jog šalyje vyraujant debesuotiems orams bei dėl šiam metų laikui būdingo santykinai žemo Saulės aukščio ir trumpo šviesaus paros meto, į Žemę patenkantis ultravioletinių spindulių srautas yra žymiai mažesnis nei šiltuoju metų laikotarpiu, tad dėl sumažėjusio BOK nerimauti nevertėtų, nes šios sąlygos nekels pavojaus žmonių sveikatai.
Žemėlapyje – ozono sluoksnio storis (DU vienetais) šiauriniame pusrutulyje 2024 m. gruodžio 10 dieną. Šaltinis: pasaulinis ozono ir ultravioletinės Saulės spinduliuotės duomenų centras (WOUDC)
Daugiau informacijos apie ozono kitimą virš Lietuvos galite rasti atsidarę mėnesio apžvalgas čia. Plačiau apie ozoną, ultravioletinę Saulės spinduliuotę, jos keliamus pavojus ir apsaugą nuo jų galite skaityti mūsų svetainės skyrelyje „Įvairenybės“.
Parengė: Meteorologinių ir aviacinių stebėjimų skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Giliūtė
