Atmosferos reiškiniai – tai reiškiniai, kurie vyksta aikštelėje arba jos aplinkinėje teritorijoje ir yra apibūdinami tokiomis charakteristikomis:
Amalas – tai tolimos perkūnijos reiškinys, kai danguje matomi žaibai (dažniausiai horizonto pusėje), tačiau negirdimas griaustinis. Taip nutinka, nes žaibas vyksta labai toli (daugiau nei 15–20 km), o garso bangos nusilpsta, išsisklaido atmosferoje arba lūžta dėl skirtingo oro tankio sluoksnių, nepasiekdamos stebėtojo.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Tai žaibai be garso. Dažniausiai matomas prie horizonto, o virš galvos gali būti giedra, stebimas vasaros vakarais ar naktimis.
Aprašymas:
Viskas ko reikia, tai didelis nepastovumas atmosferoje. Amalas paprastai pasireiškia karštomis vasaros naktimis, tačiau jo metu nelyja.
2010 metais (kurie buvo įdomūs meteorologams) Dzūkijoje buvo stebimas nepaprastas amalas: vėlai vakare (apie 22-23 val.) stipriai žaibavo ir nebuvo absoliučiai jokio garso! Toks reiškinys tęsėsi bent keliasdešimt minučių ir buvo netoli. Matytas amalas buvo susiformavęs dėl skirtingų oro sluoksnių, o ne dėl tolimo atstumo. Kamuolinių lietaus debesų buvo matyti tik tolumoje, o aplinkui vien giedras (dar gana šviesus) dangus ir pavieniai nedideli, bet tamsios frakcijos.
Dulksna – smulkių lašelių atmosferos krituliai, iškrintantys iš sluoksninių, rečiau – iš sluoksninių kamuolinių ir lietaus sluoksninių debesų, gali kristi esant rūkui.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Dulksnos lašelių skersmuo mažesnis nei 0,5 mm, jie vos matomi; nukritę ant vandens paviršiaus nesudaro ratilų. Kritimo greitis labai mažas, jie ilgai plūduriuoja ore, o nukritę ant sauso paviršiaus išlaiko sferinę struktūrą. Per valandą gali iškristi iki 1 mm dulksnos pavidalo kritulių.
Aprašymas:
Debesyse dulksnos lašeliai susidaro susiliejant debesų lašeliams (nedalyvaujant ledo kristalams), stambėja ir iškrinta. Kristaliniai dulksnos analogai – smulkios snaigės, sniego grūdai. Pagal kritimo pobūdį dulksna būna tolydi ir su pertrūkiais. Kartais iš lietaus sluoksninių debesų kartu su dulksna krinta ir stambesni lietaus lašeliai (skersmuo didesnis nei 0,5 milimetro). Toks reiškinys vadinamas dulksna su lietumi. Kai dulksnos lašeliai susiliečia su paviršiais, kurių temperatūra neigiama, ima formuotis skaidri ledo pluta (vadinama prišąlančia dulksna; priskiriama lijundros reiškinių grupei).
Lietuvoje dulksna dažniausiai būna rudenį ir šiltųjų žiemos ciklonų metu.
Griaustinis – perkūnijos metu žaibą lydintis garsas.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Priklausomai nuo žaibo kilmės ir nuotolio nuo girdinčiojo, griaustinis gali būti girdimas kaip žemas dundesys, šaižus driokstelėjimas, plyšimą primenantis garsas. Susidaro dėl staigaus temperatūros ir slėgio pakitimo ore pasirodant žaibui.
Aprašymas:
Susidarymas: Žaibo kanale temperatūra akimirksniu pakyla iki 20,000–30,000 °C, todėl oras staigiai plečiasi, sukeldamas smūginę bangą, kurią mes girdime kaip griausmą.
Garsas: Priklausomai nuo atstumo, griaustinis gali priminti trumpą pokštelėjimą (jei žaibas arti) arba ilgą riaumojimą (jei žaibas toli), kurį sukelia garso aidėjimas nuo debesų ir žemės paviršiaus.
Atstumo matavimas: Kadangi šviesa sklinda greičiau už garsą, atstumą iki audros galite sužinoti skaičiuodami sekundes tarp žaibo blyksnio ir griaustinio. 3 sekundės apytiksliai atitinka 1 kilometrą.
Karštis – terminė aplinka, kuri stipriai veikia žmogaus komfortą ir savijautą. Itin aukšta temperatūra gali sutrikdyti sveikatą ar net tapti mirties priežastimi. Karštis ypač pavojingas vyresnio amžiaus asmenims, kūdikiams, mažiems vaikams, nėščioms moterims, ligoniams, žmonėms, dirbantiems sunkų fizinį darbą bei sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Jauni, aktyvūs žmonės dažniausiai perkaista arba nukenčia nuo šilumos smūgio, vyresniems perkaitimas gali kelti net pavojų gyvybei. Per karščius žmogus netenka daug skysčių, todėl tirštėja kraujas, kinta jo krešumas, o tai iššaukia rimtų sveikatos sutrikimų.
Kaip atpažinti ar išmatuoti: karštis laikomas pavojingu meteorologiniu reiškiniu, kai bent vieną dieną aukščiausia oro temperatūra yra ≥30 ºC. Jei tokia aukšta temperatūra išsilaiko 3 paras ir ilgiau, tai stichinis meteorologinis reiškinys – kaitra.
Aprašymas: jei karščio bangų metu trūksta kritulių, greičiau išsausėja miško paklotė – dėl šios priežasties sparčiai didėja miškų gaisringumo rizika. Karščio bangų metu didėja oro užterštumas. Aukšta temperatūra gali sukelti nepatogumų ir keliaujantiems: deformuojasi kelio danga, išplaukus bitumui atsiranda slidžių kelio ruožų ir transporto priemonės praranda stabilumą. Tvyrant karščiui, deformuojasi geležiniai bėgiai, todėl turi būti mažinamas traukinių greitis.
Žmonės skirtingai toleruoja karštį, todėl tiksliai pasakyti, kokia temperatūra yra pavojinga konkrečiam asmeniui – labai sunku. Svarbu įsiklausyti į savo organizmo poreikius ir laikytis rekomendacijų, kurios padės geriau jaustis, išlikti darbingiems karštą dieną bei išvengti rimtesnių problemų.
Aukščiausia oro temperatūra Lietuvoje užfiksuota
1994 m. liepos 30 d. Zarasuose.
Temperatūra siekė 37,5 °C.
Kaip elgtis per karščius?
Ribokite fizinį aktyvumą ir buvimo karštyje trukmę, stenkitės būti pavėsyje, ypač kai Saulės kaitra stipriausia – nuo 11 iki 16 val.;
Lauko darbus atlikite kai oras būna vėsesnis – anksti ryte arba vakare;
Būdami lauke dėvėkite lengvus, šviesių spalvų drabužius iš orui laidžių medžiagų, nepamirškite galvos apdangalų;
Vartokite daug skysčių (ypač drungno vandens). Juos gerkite mažais kiekiais ir dažnai;
Esant galimybei periodiškai atsivėsinkite, apsišlakstykite vandeniu;
Nepalikite vaikų ir gyvūnų vienų automobilyje su uždarytais langais.
Kruša – netaisyklingos formos ledo gabaliukų (ledėkų) pavidalo krituliai, dažniausiai iškrentantys šiltuoju metų laiku. Ledėkai paprastai būna nepermatomi, kartais sluoksniuoti iš skaidraus ir matinio ledo. Kuo didesni krušos ledėkai, tuo mažesnėje teritorijoje jie iškrenta. Šis reiškinys gali trukti nuo kelių iki keliasdešimties minučių. Neretai krušą lydi perkūnija, kartais škvalinis vėjas.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Pasiimkite 2-3 ledo gabalėlius ir jeigu šalia turite liniuotę, pridėkite ją šalia ledėko ir nufotografuokite. Jeigu liniuotės neturite, tinka ir kiti objektai, kurių dydis yra standartinis pvz.: degtukų dėžutės, monetos, teniso kamuoliukas.
Aprašymas:
Kruša, tai krituliai, iškrentantys įvairių formų ir skirtingo dydžio ledo gabaliukų (ledėkų) pavidalu. Ledėkai paprastai būna nepermatomi, kartais sluoksniuoti iš skaidraus ir matinio ledo. Ledėkų skersmuo būna nuo 5 iki 50 mm (kartais ir daugiau), o svoris gali siekti kelis šimtus gramų. Kartu gali kristi lietus ar sniego granulės. Kruša krinta šiltuoju metų laiku, dažnai kartu su perkūnija ir škvalu iš kamuolinių lietaus (Cb ) debesų.
Skiriamos dvi intensyvumo gradacijos ir stichinis lygmuo:
Lietuvoje kruša iškrinta vidutiniškai 2–3 kartus per metus, dažniausiai gegužės–liepos mėnesiais. Itin pavojinga kruša, kai krinta daugiau kaip 20 mm skersmens ledėkai, pasitaiko vidutiniškai 1–2 kartus per metus.
Dažnai žmonės nežino ir painioja, ar tai sniego kruopos, ar jau kruša.
Ledo adatos – tai labai smulkūs, pailgi ledo mikrokristalai, kurie krinta iš giedro dangaus esant dideliam šalčiui (paprastai žemiau –10 °C ar –15 °C).
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Sąvoka „ledo adatos“ gali apibūdinti tris skirtingus gamtos reiškinius:
Tai labai smulkūs, pailgi ledo mikrokristalai, kurie krinta iš giedro dangaus esant dideliam šalčiui (paprastai žemiau –10 °C ar –15 °C).
Tai reiškinys, kai iš drėgnos žemės „išauga“ ledo stulpeliai.
Tai pradinė ledo formavimosi stadija vandens paviršiuje.
Aprašymas:
Išvaizda: Jos atrodo kaip spindintys stulpeliai ar adatėlės, kurios saulėje ar žibintų šviesoje blizga, todėl dar vadinamos „deimantų dulkėmis“.
Susidarymas: susiformuoja tiesiogiai iš vandens garų ore, kai drėgmė yra pakankama, bet debesuotumas mažas.
Lietus – tai skysto vandens lašų pavidalo atmosferos krituliai, krentantys iš debesų ant žemės paviršiaus. Lietaus lašai dažniausiai yra rutulio formos, tik labai dideli dėl aerodinaminio pasipriešinimo šiek tiek iš apačios suploti, dažniausiai 0,6–3 mm dydžio.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Lietus – tai esminė hidrologinio ciklo dalis, susidaranti kondensuojantis garams, kai lašai krenta iš sluoksninių ar kamuolinių debesų.
Lietaus kiekis matuojamas milimetrais (mm). 1 mm lietaus atitinka 1 litrą vandens, tenkantį 1 kvadratiniam metrui (1l/ m²). Lietaus kiekis parodo vandens sluoksnio storį (milimetrais), kuris susidarytų ant horizontalaus, nepralaidaus paviršiaus per tam tikrą laiką (valandą, parą, mėnesį).
Lietus matuojamas specialiais prietaisais:
Aprašymas:
Lietus – lietaus lašų vidutinis skersmuo 1–2 milimetrai. Mažų lašelių (dulksnos) skersmuo 0,2–0,5 mm, labai didelių lašų iki 5–8 milimetrų. Lietaus pH yra apie 6; dėl atmosferos užterštumo sieros ir azoto junginiais pH gali būti mažesnis. Lietus, kurio pH mažiau kaip 5,6, laikomas rūgščiu (rūgštusis lietus).
Pagal pavojingumą ir žalą, kurią gali sukelti, lietus skirstomas į pavojingą, stichinį ir katastrofinį:
Lijundra yra viena iš apledėjimo formų, tai yra kritulių rūšis, kai silpno lietaus, dulksnos arba rūko lašeliai, patekę ant įšalusio paviršiaus, staigiai virsta ledu. Lijundros sluoksnis gali būti kelių centimetrų storio, dėl to dažnai lūžta medžių šakos, trūksta elektros laidai ir pan. Šis reiškinys paprastai susidaro, kai oro temperatūra yra nuo 0 iki –7 °C, tačiau retais atvejais gali atsirasti net esant –15 °C šalčiui.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Galima atpažinti pagal permatomą ledo sluoksnį, kuris susidaro ant medžių šakų, elektros laidų, kelių ir kitų paviršių. Šis ledas suteikia paviršiams blizgesio ir juos padaro itin slidžius. Esminis skirtumas tarp plikledžio ir lijundros yra tas, kad plikledis susidaro pasibaigus krituliams ir tik ant žemės paviršiaus.
Aprašymas:
Lijundra, priklausomai nuo lašų dydžio, lietaus ar dulksnos intensyvumo bei trukmės, formuoja įvairios struktūros ledo sluoksnį ant pastatų paviršiaus, medžių šakų, laidų, kelių ir šaligatvių. Lijundrai susidaryti yra reikalingi peršaldyti kritulių lašeliai. Apledėti gali ir lėktuvai bei jūrų laivai. Lijundra laikoma pavojingu meteorologiniu reiškiniu, kai apšalo skersmuo siekia 0,1-19 mm. Stichinis meteorologinis reiškinys – labai smarki lijundra – fiksuojamas apšalo storiui ant lijundros stovo laidų pasiekus ≥20 mm. Šis reiškinys paprastai susidaro, kai oro temperatūra yra nuo 0 iki –7 °C, tačiau retais atvejais gali atsirasti net esant –15 °C šalčiui. Lijundra gali būti skaidrioji ir matinė. Matinė lijundra formuojasi esant žemesnei temperatūrai iš mažesnių dulksnos lašelių ir savo išvaizda panašėja į grūdėtąjį šerkšną.
Liūtis – tai labai stiprus ir intensyvus lietus, trunkantis nuo kelių iki keliasdešimties minučių.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Pasižymi dideliu intensyvumu, tačiau nepastovus: staigiai prasideda, staigiai ir baigiasi, būdingi pertrūkiai. Liūtis dažnai lydima perkūnijos, škvalo ar krušos. Liūtys dažniausios vasarą, vykstant konvekcijai, susidaro šaltojo fronto nepastovios stratifikacijos oro masėse.
Aprašymas:
Skirtingai nuo įprasto lietaus, liūtims būdingas ypač didelis kritulių intensyvumas, dažnai sukeliantis staigius paviršinio vandens srautus ir nuotėkį. Liūčių formavimasis susijęs su greitu šilto ir drėgno oro kilimu į aukštesnius atmosferos sluoksnius, kur susiformuoja stambūs kamuoliniai lietaus debesys (Cumulonimbus). Šiuose debesyse susikaupęs vanduo staigiai iškrinta į žemės paviršių, sukeldamas staigų ir intensyvų lietaus srautą lokalizuotoje teritorijoje. Iškritęs didelis kritulių kiekis sukelia vietinius poplūdžius.
Lietuvoje smarkiausios liūtys būna šiltuoju metų laiku iš pietų atslinkus šiltos ir drėgnos oro masės ciklonams. Dažniausiai trunka nuo kelių iki keliasdešimties minučių. Daugiausiai liūčių pasitaiko birželio–rugsėjo mėnesiais, popietinėmis (15–18 val.) valandomis. Pajūryje kartais liūtys pliaupia ir vakare, nes tuomet dar vyksta intensyvi konvekcija virš jūros.
Meteorologinis matomumas – yra didžiausias atstumas, kuriuo galima aiškiai atskirti juodą objektą kontrastingoje aplinkoje. Jis parodo atmosferos skaidrumą.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Pagrindiniai aspektai:
Matavimo vienetai: matuojamas metrais arba kilometrais.
Prietaisai: matomas objektas stebimas vizualiai arba naudojami automatiniai prietaisai – nefelometrai.
Rūkas ir matomumas: Jei matomumas mažesnis nei 1 km, reiškinys vadinamas rūku.
Pavojai: Itin mažas matomumas (< 100 m) klasifikuojamas kaip stichinis meteorologinis reiškinys, trukdantis saugiam eismui.
Aprašymas:
Itin vaiskus oras būna Arktyje arba kalnuotuose vietovėse, kai matomumas gali viršyti 160 km ir daugiau, ir kaip atskaitos taškus galima matyti kalnus arba dideles keteras. Tačiau, matomumas gali būti sutrikdytas oro taršos arba didelės drėgmės. Įvairios meteorologinės stotys pažymi šiuos reiškinius kaip miglą (drėgnos arba sausos prigimties). Rūkas arba smogas gali sumažinti matomumą iki beveik nulio ir tai padaro vairavimo sąlygas itin pavojingomis. Tas pats gali atsitikti, kai kyla smėlio audra dykumose arba prie jų, taip pat esant miškų gaisrams. Smarkus lietus (toks koks būna, pavyzdžiui, perkūnijų metu) ne tik sumažina matomumą, bet dėl akvaplano žymiai padidėja stabdymo kelias. Pūgos ir pažemio pūgos taip pat yra žemo matomumo priežastys.
Migla – labai smulkių (apie 0,1 µm skersmens), plika akimi nematomų dulkių, dirvožemio dalelių, žiedadulkių ar įvairių teršalų sukeltas atmosferos drumstumas ir matomumo sumažėjimas. Dažnai tai fotocheminio smogo ir aerozolių mišinys.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Vietovaizdis dėl šviesos išsklaidymo tampa melsvai pilkšvas, lyg vienspalvis. Dangus vidurdienį gali gautį švelnų sidabrinį atspalvį. Saulė pro miglą atrodo pilkšvai geltona, o saulėtekiu ar saulėlydžiu – rausva. Lietuvoje migla, pavyzdžiui, gali susidaryti atslinkus sausam, karštam ir drumstam tropiniam orui.
Aprašymas:
Rūkana susidaro, kai:
Perkūnija – tai žaibas tarp debesų arba tarp debesų ir žemės, dažnai lydima griaustinio.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Žaibas matomas kaip ryški momentinė šviesa, dažnai blyksintis debesyse arba tarp debesies ir žemės, girdimas galingas griaustinis, kuris gali svyruoti nuo tyliai ūžiančio iki galingo trenksmo.
Aprašymas:
Perkūnija – tai galinga elektrostatinė iškrova tarp debesų arba tarp debesų ir žemės, lydima žaibo ir griaustinio. Perkūnija susidaro esant labai dideliam atmosferos nepastovumui, kai šiltas, drėgnas oras kyla aukštyn ir veržiasi pro šaltesnį oro sluoksnį. Elektros iškrovos – žaibai – yra vienas iš pačių pavojingiausių meteorologinių reiškinių, atimantis daug žmonių gyvybių.
Žaibas gali kelti pavojų žmonių ir gyvūnų gyvybei bei pakenkti sveikatai: jo smūgis dažnai sukelia vidaus organų ir raumenų pažeidimus, galimas laikinas sąmonės praradimas, orientacijos sutrikimas, gali sutrikti gebėjimas šnekėti, judėti, taip pat gali atsirasti galvos svaigimas, raumenų traukuliai, žmogus gali neprisiminti, kas įvyko. Pažeidus smegenis sutrinka kvėpavimas, žmogus pradeda dusti, gali sustoti širdis.
Perkūnija daro didelę žalą ir turtui – sukelia pastatų, miškų gaisrus, gali pakenkti elektros linijoms, sutrikdyti elektros tiekimą. Dažniausiai žaibo iškrovos sugadina gyventojų elektrinę techniką: perdega kompiuteriai, televizoriai, automatinių vartų, garažų sistemos, šildymo katilai, vandens tiekimo ir valymo įranga, sugenda šaldytuvai, skalbimo mašinos, apsaugos signalizacija ir kt. Žaibo iškrova nebūtinai sukelia gaisrą, bet gali apgadinti langų apdailą, apsvilinti kaminą ar kitas namo konstrukcijos dalis.
Plikledis – tai ledo sluoksnis arba suledėjęs sniegas ant žemės paviršiaus. Jis susidaro sušalus vandens lašams po lietaus, dulksnos ar šlapdribos, taip pat kristalizuojantis rūko lašeliams, sušalus polaidžio vandeniui arba ore esant didelei drėgmei, kuri padengia horizontalius paviršius. Labai pavojingas keliuose. Plikledžiui taip pat priskiriamas suvažinėtas sniegas ant kelio dangos.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Plikledį atpažinsite pagal susidariusį ledo sluoksnį ant kelių ar šaligatvių, susidariusį po lietaus, šlapdribos ar sušalus polaidžio vandeniui. Jis atsiranda pasibaigus krituliams ir yra pavojingas, ypač keliuose. Esminis skirtumas tarp plikledžio ir lijundros yra tas, kad plikledis susidaro pasibaigus krituliams ir tik ant žemės paviršiaus.
Aprašymas:
Plikledis – tai ledo arba suledėjusio sniego sluoksnis, kuris formuojasi ant įvairių žemės paviršių, dažniausiai ant kelių, šaligatvių ir kitų važiuojamųjų dangų. Šis reiškinys susidaro, kai po kritulių, tokių kaip lietus, dulksna ar šlapdriba, vandens sluoksnis ant paviršiaus užšąla dėl žemos temperatūros. Be to, plikledis gali formuotis, kai rūko lašeliai kristalizuojasi ant šaltų paviršių arba kai vandens garai sublimuojasi, tiesiogiai pereidami iš dujinės į kietą būseną. Dar viena plikledžio atsiradimo priežastis yra polaidžio vandens sušalimas, kai po atšilimo susikaupęs vanduo vėl virsta ledu temperatūrai nukritus. Plikledis ypatingai pavojingas keliuose, dėl kurios padidėja avarijų ir eismo įvykių rizika. Jis gali būti apgaulingas, nes ledas dažnai būna sunkiai pastebimas, o kelio paviršius atrodo sausas arba šlapias, nors iš tikrųjų yra apledėjęs. Skirtingai nuo lijundros, kuri formuojasi kritulių metu ir gali padengti įvairius paviršius, įskaitant medžių šakas, laidus ir kitus objektus, plikledis atsiranda pasibaigus krituliams ir susidaro tik ant žemės paviršiaus. Plikledis visada yra laikomas pavojingu meteorologiniu reiškiniu.
Pūga – matomumo sumažėjimas dėl vėjo blaškomo sniego (sningant arba sniegą pakeliant nuo paviršių).
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Sniegas pernešamas storame pažemio sluoksnyje (kartu gali snigti). Pučia gūsingas vėjas, sunešamas pusnys, pablogėja matomumas, debesys ir dangaus sklautas ne visada matomas.
Aprašymas:
Pūga – toks meteorologinis reiškinys, kai vėjui pernešant nuo paviršių pakeltą arba krentantį sniegą sumažėja matomumas. Pūgos perklosto sniego dangą, ji pasidaro netolygi: prie kliūčių susidaro pusnys, užnešami keliai, o atviresnės vietovės gali likti minimaliai apsnigtos. Sningant ir pučiant stipriam vėjui sunku atskirti krintantį ir pakeliamą sniegą, matomumas sumažėja tiek, kad smarki pūga gali sukelti net dezorientaciją.
Daugiausia žalos pustymas ir pūga padaro transporto sektoriui, sniegu užpustydami kelius, geležinkelius ir oro uostus. Per pūgą sutrinka tiek miesto, tiek tarpmiestinio transporto eismas. Tokiais orais kelių priežiūros tarnybos nespėja valyti kelių, todėl kai kuriose vietovėse susisiekimas gali būti sutrikęs net ir kelias paras.
Dėl stiprių pūgų kartais tenka nutraukti pamokas mokyklose, atšaukti renginius, atidėti lėktuvų skrydžius ir pan. Blogas matomumas neleidžia orientuotis vietovėje ir ši situacija gali sukelti pavojų sveikatai bei gyvybei.
Pūgos padariniams galima priskirti visas žalas, kurias sukelia ir stiprus vėjas, todėl gali kilti ir elektros bei ryšių linijų avarijos, kurių likvidavimą apsunkina užpustyti keliai.
Rasa – ryte arba vakare ant augalų ir daiktų paviršiaus susikondensavę smulkūs vandens lašeliai.
Objektų paviršiai vėsdami į aplinką išskiria šilumą, aplinkoje drėgmės kondensacija vyksta greičiau nei garavimas, dėl to susidaro lašeliai ant paviršių.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Susidaro giedromis arba mažai debesuotomis, ramiomis (vėjo greitis mažiau kaip 3 m/s) naktimis. Kartu būdinga kelių arba keliolikos metrų storio pažemio oro temperatūros inversija. Kartais rasa gali būti su rūkana arba rūku. Giedrą vasaros naktį gausios rasos metu gali susidaryti iki 0,5 mm kritulių. Rasos pradžia ir pabaiga registruojama vizualiai arba rasografu.
Aprašymas:
Ore išsilaikančių vandens garų kiekis priklauso nuo temperatūros. Temperatūra, prie kurios oras yra prisotintas vandens garų, vadinama rasos tašku. Kai objekto paviršiaus temperatūra mažėdama priartėja prie rasos taško temperatūros, ore esantys vandens garai susikondensuoja į smulkius lašus tiesiai ant paviršiaus (palyginimui, rūko, debesų garai susikondensuoja ore, nors termodinaminiu požiūriu procesai beveik analogiški).
Rasa linkusi susidaryti ant objektų, kurie yra blogi šilumos laidininkai arba izoliuoti nuo žemės, taip pat nemetaliniais paviršiais. Palankesnės oro sąlygos – giedras dangus ir mažas vandens garų kiekis aukščiau atmosferoje. Naktys su rasa paprastai būna nevėjuotos, kadangi vėjas naktį perneša šiltą orą prie šaltų paviršių, tačiau tai priklauso ir nuo to, koks yra pagrindinis aplinkos vandens garų šaltinis – atmosfera ar drėgnas dirvožemis.
Tas pats procesas vyksta ir aprasojant akiniams šiltoje, drėgnoje patalpoje.
Rūkana – vandens lašelių arba ledo kristalų visuma, kai matomumo nuotolis prie žemės paviršiaus yra 1–10 kilometrų. Matomumas sumažėja, nes rūkanos dalelės išsklaido šviesą ir oras įgauna melsvai pilkšvą atspalvį. Lašeliai daug smulkesni negu rūko (spindulys ≤0,15 μm), santykinis drėgnis 85–97 %.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Horizontalus matomumas (pagrindinis kriterijus). Tai svarbiausias būdas nustatyti rūkaną.
Rūkas – tai pakibusių vandens ar ledo dalelių sankaupa pažemio sluoksnyje. Rūke matomumas būna mažesnis nei 1000 metrų. Jei matomumas kinta nuo 1 iki 10 kilometrų, šis reiškinys vadinamas rūkana.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Rūką apibūdina vidutinis, maksimalus rūko dienų skaičius ir rūko trukmė valandomis. Šios charakteristikos leidžia susidaryti vaizdą apie rūko kartojimąsi, pasiskirstymą ir trukmę Lietuvoje. Rūkas, kai matomumas siekia 50 m ir mažiau, vadinamas labai stipriu (tirštu) ir yra labai pavojingas, 50-200 m – stiprus, 200-500 m – vidutinis (smulkiau jie yra aprašyti Stichinių meteorologinių reiškinių žinyne, 2000 m.). Jei rūkas neišsisklaido 12 val. ir ilgiau, o matomumas mažiau kaip 100 m – tai stichinis rūkas.
Aprašymas:
Rūkas susiformuoja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: oro atvėsimo ir vandens garų kiekio ore padidėjimo. Kondensuojantis vandens garams, susidarę vandens lašeliai išsklaido bei atspindi šviesą ir mažina matomumą. Kai kondensacijos produktai (lašai ar kristalai) yra stambūs, o jų koncentracija didelė, matomumas gali sumažėti iki 50-100 m.
Rūkams būdingas didelis kintamumas laike ir erdvėje, jų skaičius gali skirtis ir net visai nedidelėje teritorijoje. Reiškinys yra sietinas ne tik su bendrąja atmosferos cirkuliacija, jos savybėmis, bet ir vietiniais veiksniais, t. y. vietovės aukščiu, reljefo formomis, vandens telkiniais, pelkėmis, šaltiniais ir kt., kurių poveikis yra labai svarbus rūko susidarymui. Ežerai, pelkės, upių slėniai, šaltiniai yra vienas iš pagrindinių vietinių (spinduliuotinių) rūko susiformavimo veiksnių. Gana dažni ir ilgai trunkantys rūkai būna pajūryje arba netoli jo.
Rūkai gali būti: radiaciniai, advekciniai, šlaitų, garavimo, maišymosi, kuro deginimo (gyvenvietėse ir miestuose).
Informacija apie rūką reikalinga saugiam transporto, aviacijos, geležinkelių, jūrų ir kitų transporto priemonių eismui bei pėstiesiems. Rūkas ypač pavojingas važiuojantiems rudenį, anksti ryte arba vakare, kai eismo sąlygas apsunkina ir tamsa. Dėl rūko vairuotojui sunku matyti kelią, pailgėja jo reakcijos laikas – sudėtinga laiku pamatyti posūkį, vingį, einantį žmogų ar laukinį gyvūną.
Miesto rūkai kartu su išmetamais teršalais gali pakenkti žmonių sveikatai, kadangi neigiamas dūmų ir išmetamųjų dujų poveikis, esant rūkui, yra daug stipresnis, negu giedru oru.
Žemės ūkyje rūkai kartais gali būti naudingi – jie mažina pavasario ir rudens šalnų intensyvumą. Vis dėl to, drėgmė – idealios sąlygos plisti grybeliniams susirgimams, o pomidorų maras – fitoftorozė – kaip tik ir yra toks.
Ledinis rūkas – rūkas, sudarytas iš ledo kristalų, susidaro esant smarkiems
šalčiams ir dideliam oro drėgnumui. Saulėtą dieną ir mėnesienoje ledinis rūkas išsiskiria ledo
kristalų mirgėjimu.
Prošvaistinis rūkas – rūkas, kuriam esant stebėtojas gali matyti debesis, giedrą
dangų, Saulę arba Mėnulį.
Prošvaistinis ledinis rūkas – ledinis rūkas, kurio metu stebėtojas gali matyti
dangų arba debesis, Saulę arba Mėnulį.
Pažemio rūkas – rūkas, besidriekiantis plonu sluoksniu, daugiausia virš
žemesnių reljefo formų, virš vandens (jūros, ežero, pelkės ar pan.). Pažemio rūkas driekiasi iki
2 m virš žemės ir ne daugiau kaip 10 m virš jūros. Pažemio rūkai dažniausiai susidaro naktį, kai
giedri orai, o patekėjus saulei paprastai išsisklaido.
Pažemio ledinis rūkas – ledinis rūkas, susidarantis ne storesniu kaip 2 m
sluoksniu ir pasitaiko tik virš sausumos.
Rūkas apylinkėse – rūkas, susidarantis tik stoties apylinkėse (žemumose,
perėjose, slėniuose ir t. t.). Rūko rūšis gali būti bet kuri (ištisinis, prošvaistinis, pažemio ar
pan.).
Jūros garavimas (ežero, upės) – rūkas, kartais gana tirštas, virš neužšalusios
jūros, ežero arba upės, esant labai dideliems temperatūros skirtumams tarp vandens ir oro.
Esant smarkiam vėjui rūkas nedideliu atstumu gali nusidriekti ir į sausumą.
Lietuvoje vidutiniškai per metus būna 41-105 rūko dienų. Daugiausia jų pasitaiko Žemaičių aukštumoje, o mažiausiai Rytų Lietuvoje. Didžiojoje Lietuvos dalyje rečiausiai rūkai susidaro gegužės-liepos mėnesiais (pačiame pajūryje liepą-rugsėjį), o dažniausiai spalį-gruodį. Pajūryje dažniausi rūkai pavasario pradžioje.
Vidutinė vieno rūko trukmė yra 4-6 valandos, o maksimaliai gali tvyroti net keletą parų. Reikia pažymėti, kad su rūko dienų skaičiumi keičiasi ir rūko trukmė. Kuo daugiau rūko dienų, tuo rūkas turi ilgesnę trukmę. Vidutiniškai ilgiausia vieno rūko trukmė būna antroje rudens pusėje-žiemos pradžioje (pajūryje antroje žiemos pusėje-pavasario pradžioje). Trumpiausiai vienas rūkas trunka pavasario pabaigoje-vasaros pradžioje (pajūryje antroje vasaros pusėje).
Per metus rūkas Lietuvoje vidutiniškai būna nuo 200 iki 670 valandų. Ilgiausiai rūkas tvyro Žemaičių aukštumoje, 550-670 valandų. Trumpiausiai Rytų Lietuvoje ir Sūduvos aukštumoje – apie 180-220 valandų per metus. Didžioji rūko valandų dalis tenka spalio-kovo mėnesiams. Tik pačiame pajūryje šis laikotarpis užsitęsia iki balandžio mėnesio.
Kaip susidaro spindulinio atvėsimo rūkas
Pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį dažnai formuojasi toks rūkas, kuris susidaro esant spinduliniam vėsimui naktį. Šis rūkas taip ir vadinamas – spindulinio atvėsimo rūkas. Oro sluoksnis esantis šalia žemės paviršiaus atšąla esant giedroms ar mažai debesuotoms naktims. Šis atšalimas vyksta spinduliniu būdu, kuomet sukaupta per dieną šiluma išspinduliuojama atgal į atmosferą naktį. Kai oras prie paklotinio paviršiaus atvėsta iki prisotinimo ribos (pasiekiama rasos taško temperatūra), pradeda formuotis rūkas. Kuo žemiau rasos taško nukrenta temperatūra, tuo stipresnis formuojasi rūkas. Spindulinio vėsimo rūkas gali būti vos kelių metrų storio virš žemės paviršiaus, tačiau gali pasiekti ir didesnį aukštį. Rūko storis priklauso nuo šalto ir drėgno oro sluoksnio aukščio. Stebint besiformuojantį rūką galima pastebėti, jog iš pradžių matomas tik plonas sluoksnis prie pat žemės paviršiaus, kuris tampa vis storesniu toliau orui šąlant. Kadangi žemiausia oro temperatūra paprastai būna prieš Saulei tekant, tai ir rūkas dažniausiai formuojasi ankstyvą rytą. Tirštesnis rūkas gali būti virš vandens telkinių (ežerų, upių ir pan.), kurie yra papildomi drėgmės šaltiniai. Tokiu būdu, vandens garų molekulės patenka į orą prie pat vandens paviršiaus ir greitai yra pasiekiamas „taškas”, kai oras nebegali daugiau išlaikyti papildomo kiekio vandens molekulių garų pavidalu. Visos papildomos molekulės kondensuojasi ir tampa mažais vandens lašeliais – rūku. Saulei patekėjus, dėl papildomos šilumos prietakos rūkas ima sklaidytis, kol galiausiai visai išgaruoja.
Spindulinio vėsimo rūko susidarymas (Produced by The COMET® Program)
Spinduliniam rūkui formuotis palankios sąlygos yra šios:
* Didelė santykinė oro drėgmė prieš rūko formavimosi pradžią – kuo didesnė santykinė drėgmė, tuo mažiau turi atvėsti oras.
* Giedras dangus (gali būti viršutinio aukšto debesų) mažina priešpriešinį spinduliavimą ir greitina paklotinio paviršiaus vėsimą.
* Silpnas vėjas priežeminiame oro sluoksnyje. Stiprus vėjas labai didina oro maišymąsi ir išsklaido rūką, o kai vėjo nėra, oro maišymasis praktiškai nevyksta ir todėl stipriai atvėsta tik pats žemiausias plonas oro sluoksnis.
Saulės halas – optinis reiškinys, susidarantis lūžtant ir atsispindint šviesos spinduliams plunksninių ir plunksninių sluoksninių debesų šešiabriauniuose prizmės formos ledo kristaluose. Kartais halas gali pasirodyti esant persišviečiančiant ledo rūkui arba galingo kamuolinio debesies viršuje, kai Saulės spinduliai prasiskverbia per išsklaidytą jo viršūnę.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Saulės halas – šviesus ratilas, lankas ar stulpas aplink, susidarantis šviesai lūžtant ir atsispindint plunksninių debesų ledo kristaluose. Vidinė halo rato dalis būna ryškesnė, kartais šiek tiek rausva, o išorinė pusė – balkšva. Halas yra dažnas reiškinys žiemą, kai ore gausu ledo kristalų, tačiau jis gali susidaryti bet kuriuo metų laiku, kai danguje yra atitinkamų debesų.
Halo formos gali būti įvairios: balsvi vaivorykštiniai šviesos ratilai, lankai, juostos, stulpai, kryžiai, dėmės, netikros saulės (parheliai) aplink Saulės ar Mėnulio diską. Iš viso yra užfiksuota apie 50 įvairių halo formų. Lietuvoje halas aplink Saulę susidaro 40-60 kartų per metus, o aplink Mėnulį – 15–20 kartų. Dar keletą kartų galima pastebėti netikras saules, atskiras halo dalis – stulpus ir lankus.
Aprašymas:
Halo formos
22° halas
Dažniausiai yra matomi 22° kampinio regimojo spindulio ratilas. 22° halą kuria didesni (~200 µm) strypelių formos ledo kristalai.
46° halas
46° kampinio dydžio halas susidaro daug rečiau nei mažasis 22° ratas, nes Saulės spinduliai turi lūžti ledo kristaluose, turinčiuose kompaktišką (artimą kubiniam) pavidalą arba jų pagrindas turi būti netgi didesnis už šoninę sienelę. 46° halas matomas esant Saulei ne aukščiau kaip 30° virš horizonto.
Netikros saulės (parheliai)
Kai debesyse ledo kristalai ima stambėti (iki 200 µm ir daugiau) ir atsiranda įvairesnių jų formų (plokštelių, strypelių, sulipusių piramidžių ir pan.), leisdamiesi jie „orientuojasi“ – plokštelės plokščiąja puse, o strypeliai ilgąja ašimi lygiagrečiai su Žėmės paviršiumi. Tada Saulei tekant ir leidžiantis 22° ratilo išorėje susidaro spalvoti stulpai ir lankai, o ant halo rato – netikros saulės (parheliai). Jos išsidėsto iš abiejų pusių tokiame pat aukštyje kaip ir tikroji Saulė lygiagrečiai su horizontu.
Baltos netikros saulės susidaro atsispindint Saulės šviesai nuo ledo kristalų, o spalvotos – kai kristaluose spinduliai ne tik lūžta (įeidami ir išeidami iš kristalo), bet ir dar ne kartą atsispindi nuo vidinių kristalo sienelių. Iš vidinės, atkreiptos į tikrąją Saulę, pusės netikros saulės būna raudonos, o iš išorės – balzganai melsvos. Nuo išorinio netikros saulės krašto būna nutįsusi 20° ilgio šviesi uodega (todėl netikra saulė dažnai painiojama su kometa).
Priešingoje dangaus skliauto pusėje susidaro ryški balta dėmė – priešsaulis (antihelis). Analogiškai susidaro netikrieji mėnuliai (paraselenos) ir priešmėnulis (antiselena). Kartu su netikromis saulėmis gali būti matomos ir kitos retos halo formos: liestiniai lankai, horizontalus ratilai, Saulės stulpai, kryžiai. Skrendant lėktuvu galima pamatyti po tikrąja Saule esančią apatinę netikrąją saulę.
Zenitinis liestinis lankas
Zenitinis liestinis lankas – tai tiesiai virš galvos, beveik zenite esantis, ryškus spalvingas puslankis, išlinkęs į priešingą nuo Saulės pusę. Jis tarsi liečia 46° ratilo viršutinę dalį. Įspūdį sustiprina dar ir tai, kad regimasis debesų sluoksnio storis zenite yra mažiausias, tad atrodo lyg zenitinis lankas švytėtų giedrame danguje. Zenitinį lanką, kaip ir parhelius, sudaro tos pačios horizontaliai orientuotos ledo kristalų plokštelės, tačiau šiuo atveju šviesą laužia stačiakampė jų briauna. Zenitinis liestinis lankas pasirodo Saulei esant ne aukščiau kaip 32° virš horizonto.
Saulės stulpai
Stulpai dažniausiai pasirodo Saulei arba Mėnuliui esant netoli horizonto. Tai siauras, vertikalus šviesos pluoštas, atsirandantis dėl spindulių atspindžio nuo ledo kristalų horizontalių plokštumų, orientuotų žemės paviršiaus atžvilgiu. Stulpai ypač efektingai atrodo, kai pati Saulė jau būna pasislėpusi už horizonto ar panirusi į debesį. Ryškiai šviečiant Mėnuliui irgi gali susidaryti analogiški stulpai.
Sausra – aplinkos būsena, kai tam tikro regiono atmosferoje, dirvožemyje ir vandens telkiniuose stebimas didesnis nei įprastai vandens trūkumas, galintis sukelti poveikį aplinkai.
Sausra, kaip pavojingas meteorologinis reiškinys – sausringas laikotarpis augalų vegetacijos laikotarpiu, registruojama, kai temperatūros ir kritulių indeksas (toliau – TPI) skaičiuojamas laikotarpiui, kurio metu 30 parų vidutinė oro temperatūra buvo 5 °C ar aukštesnė, o TPI indekso 15 parų vidurkis (toliau – TPI15) mažesnis nei 3,5.
Sausra, kaip stichinis meteorologinis reiškinys – sausra augalų vegetacijos laikotarpiu, registruojama, kai TPI indeksas skaičiuojamas laikotarpiui, kurio metu 30 parų vidutinė oro temperatūra buvo 5 °C ar aukštesnė, o TPI indekso 30 parų vidurkis (toliau – TPI30) mažesnis nei 3,5.
Sausros seniūnijose identifikuojamos remiantis TPI indeksu, kuris yra kritulių ir oro temperatūros sumos santykis:
TPI = P / T × 100
P – 30 parų kritulių kiekis, mm; T – 30 parų vidutinės paros oro temperatūros suma, °C.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Meteorologinė sausra priklauso nuo drėgmės ir kritulių trūkumo bei temperatūros per tam tikrą laikotarpį. Šis reiškinys gali pasitaikyti bet kuriuo metų laiku ir, atskirais atvejais, net kelis kartus per metus.
Sausros skirstomos į pavojingas bei stichines, priklausomai nuo jų intensyvumo ir trukmės.
Lietuvoje sausra vertinama keliais indeksais. Vienas jų – HTK (hidroterminis Salianinovo koeficientas), kuris galiojo iki 2020 m. birželio 9 d. Jį pakeitė temperatūros ir kritulių indeksas (TPI). Atsižvelgiant į 30-ties parų TPI indekso reikšmes, mūsų šalyje skelbiamas sausringas laikotarpis augalų vegetacijos metu.
Aprašymas:
Kaip susidaro sausra?
Meteorologiškai sausra kyla dėl kelių pagrindinių procesų:
Kai šie veiksniai veikia kartu, dirvožemis išdžiūsta, mažėja vandens telkinių lygis ir prasideda sausra.
Kodėl sausra laikoma pavojingu reiškiniu?
Sausra yra vienas nuostolingiausių meteorologinių reiškinių pasaulyje.
Dėl sausros didžiulių nuostolių patiria žemės ūkio, energetikos, laivybos, rekreacijos, žuvininkystės ir miškininkystės sektoriai. Šis reiškinys didina gaisrų tikimybę, gali prasidėti dirvožemio degradacija, dulkių arba smėlio audros. Sausros pasekmės taip pat jaučiamos ūkyje: mažėja derlius, gaišta naminiai gyvuliai.
Sniegas – tai kietųjų kritulių rūšis, susidedanti iš ledo kristalų, kurie krisdami iš atmosferos į žemę auga ir jungiasi į snaiges. Sniegas susidaro, kai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose esantys vandens garai užšąla 0 ºC arba žemesnėje temperatūroje.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Snaigės ir jų kompleksai (kristalai) dažniausiai būna prizmių, plokštelių, adatų arba dendritų formos (priklauso nuo formavimosi sąlygų). Šie kristalai jungiasi tarpusavyje ir sudaro snaiges. Skersmuo iki kelių milimetrų.
Sniego dangos storis:
Naujo sniego kiekis (rodoma, kiek sniego iškrito per tam tikrą laiką (pvz., per 24 val.):
Šiuolaikinėse meteorologijos stotyse naudojami automatiniai matavimai:
Smarkus snygis – kai per trumpą laikotarpį iškrenta didelis sniego kiekis bei ant paviršių susikaupia storas sniego sluoksnis. Intensyvaus snygio metu mažėja matomumas.
Pavojingas reiškinys – smarkus snygis ≥7 ir <20 mm per ≤12 val.
Stichinis reiškinys – labai smarkus snygis 20-30 mm per ≤12 val. ir sniego dangos prieaugis 20-30 cm.
Katastrofinis reiškinys – labai smarkus snygis >30 mm per ≤12 val. ir sniego dangos prieaugis >30 cm.
Aprašymas:
Ledo kristalai auga prisijungdami vandens garus iš aplinkos ir įgauna šešiakampę (heksagoninę) struktūrą. Priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės sąlygų, jie gali formuoti įvairias formas: adatėles, plokšteles, žvaigždutes ar sudėtingas dendritines (šakotas) struktūras. Šie kristalai jungiasi tarpusavyje ir sudaro snaiges.
Kai snaigės tampa pakankamai sunkios, jos pradeda kristi žemyn. Jei oro temperatūra visame kritimo sluoksnyje išlieka žemesnė nei 0 °C, jos pasiekia žemę kaip sniegas. Jei pakeliui praeina per šiltesnius oro sluoksnius, jos gali ištirpti ir virsti lietumi arba šlapdriba.
Sniego savybės – tankis, drėgnumas ir struktūra – priklauso nuo oro temperatūros bei drėgmės. Pavyzdžiui, esant labai žemai temperatūrai sniegas būna purus ir lengvas, o esant artimai 0 °C – drėgnas, lipnus ir sunkesnis.
Krisdamos snaigės jungiasi tarpusavyje ir formuoja sniego dribsnius, kurių skersmuo kinta nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų. Ypač dideli dribsniai susidaro esant tykai arba pučiant labai silpnam vėjui. Jeigu pažemio oro sluoksnio ir žemės paviršiaus temperatūra yra neigiama, iškritęs sniegas kaupiasi ir formuojasi sniego danga.
Lietuvoje pirmasis sniegas rudenį iškrinta spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, paskutinis – balandžio viduryje. Sninga vidutiniškai apie 300 valandų per metus.
Sniego kruopos – (dar vadinamos graupeliu) yra kieti, balti ir neskaidrūs krituliai, kurie savo išvaizda primena mažus rutuliukus ar kūgius.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Dydis ir forma: Kruopų skersmuo paprastai siekia 2–5 mm. Jos dažniausiai yra apvalios arba kūgiškos formos.
Aprašymas:
Susidarymas: susidaro, kai snaigės, krisdamos per debesų sluoksnį, susiduria su peršaldyto vandens lašeliais. Šie lašeliai akimirksniu sušąla ant snaigės paviršiaus, suformuodami šarmos sluoksnį.
Fizikinės savybės:
Minkštumas: jos yra palyginti minkštos ir lengvai susispaudžia tarp pirštų.
Atšokimas: nukritusios ant kieto paviršiaus, kruopos dažnai atšoka (priešingai nei sniego grūdai) ir kartais subyra.
Oro sąlygos: dažniausiai krenta pavasarį arba rudenį, kai vyrauja permainingi orai ir temperatūra yra artima 0 °C. Jos dažnai pasirodo kartu su sniegu ar šlapdriba.
Esminis skirtumas nuo sniego grūdų: sniego grūdai yra smulkesni (iki 2 mm), plokštesni ir krenta iš žemų sluoksninių debesų, o sniego kruopos yra didesnės, apvalios ir krenta iš kamuolinių debesų, dažnai lydimos stipresnių vėjo gūsių.
Speigas – tai didelis, spiginamas šaltis.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Speigas pasiekia stichinio meteorologinio reiškinio kriterijų, kai minimali oro temperatūra 1–3 naktis būna -30 °C arba žemesnė.
Aprašymas:
Stiprus šaltis yra pavojingas meteorologinis reiškinys, kai bent vieną ar daugiau iš eilės einančių parų oro temperatūra yra tarp ≤-25 ir >-30 ºC.
Stichinis reiškinys – speigas – fiksuojamas, kai 1-3 dienas žemiausia paros oro temperatūra būna ≤-30 ºC.
Katastrofinis reiškinys – labai smarkus speigas, trunka ilgiau nei tris iš eilės einančias paras, kai žemiausia oro temperatūra siekia ≤-30 ºC.
Per speigą būnant lauke labiausiai pažeidžiamos kūno dalys yra veidas ir galūnės, taip pat neigiamai veikiama kraujotaka bei širdies darbas. Pernelyg ilgas buvimas šaltyje gali tapti rimtų nušalimų, netgi galūnių netekimo priežastimi. Esant šaltam ir sausam orui lengviau plinta viršutinių kvėpavimo takų ligos. Lietuvoje žemiausia oro temperatūra buvo užfiksuota Utenoje 1956 m. vasario 1 d., kuomet temperatūra nukrito iki –42,9 °C laipsnių šalčio.
Šalna – tai ant paviršių susidaręs baltas plonas mažų ledo kristalų sluoksnis. Oro temperatūros kritimas iki 0 ºC ar žemiau, kai paros vidutinė oro temperatūra yra teigiama. Paprastai būna pavasarį ir rudenį, esant giedriems bei ramiems orams.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Šalna dirvos paviršiuje atpažįstama vizualiai arba vadovaujantis meteorologijos aikštelėje 5 cm aukštyje įrengtų oro temperatūros jutiklių parodymais – šiame sluoksnyje oro temperatūra turi nukristi iki 0 ºC ar žemiau.
Ant žemės paviršiaus, augalų susiformuoja baltos, plonos kristalinės struktūros (pvz., žvynelių, adatėlių, plunksnų, vėduoklių pavidalo) nuosėdos, kurių dydis siekia kelis milimetrus.
Aprašymas:
Šalna yra vadinamas trumpalaikis temperatūros nukritimas žemiau 0 ºC ore (1,5-2 m aukštyje) arba dirvos paviršiuje, kai paros vidutinė oro temperatūra yra teigiama.
Paprastai pirmiausia atvėsta dirvos paviršius, todėl kartais temperatūra nukrinta žemiau nulio ir šalnos susiformuoja tik dirvos paviršiuje, o 1,5-2 m aukštyje, kai atliekami oro temperatūros matavimai, gali laikytis teigiama temperatūra. Toks temperatūrinis režimas Lietuvoje gali būti fiksuojamas visais metų laikais (vasarą retai), tačiau šalnos terminas daugiausia vartojamas augalų vegetacijos periodo (balandžio–rugsėjo mėn.) terminėms sąlygoms nusakyti.
Šalnų pabaiga pavasarį ir jų pradžia rudenį priklauso nuo fizinių-geografinių vietovės sąlygų. Pavasario šalnos dirvos paviršiuje pajūryje ir Vidurio Lietuvoje baigiasi anksčiausiai – vidutiniškai pirmą gegužės dešimtadienį, Varėnos rajone – tik gegužės pabaigoje. Kartais šalnos užsitęsia ir ilgiau. Itin stiprios šalnos būna per sausras.
Pirmosios rudens šalnos dirvos paviršiuje anksčiausiai prasideda Pietryčių ir Šiaurės Lietuvoje (trečią rugsėjo dešimtadienį), o pajūryje – tik apie spalio 10 d.
Didžiausią šalnų neigiamą poveikį junta augalai. Nuo vėlyvų pavasarinių šalnų labiausiai kenčia šilumą mėgstančios ankstyvos žemės ūkio kultūros, žydintys vaismedžiai, o pirmosios rudens šalnos gali anksti nušaldyti bulvienojus, kukurūzus ir kitus augalus. Augalai patiria stresą, tampa jautresni ir labiau pažeidžiami kenkėjų ar ligų. Derlius sumažėja, pablogėja jų kokybė.
Pavasarinių šalnų labiausiai bijo agurkai, pomidorai, paprikos, moliūgai, cukinijos, patisonai, visžaliai lapuočiai, vazoniniai balkono ar terasos augalai. Daržovės, kurioms šalnos turi mažai įtakos: salotos, kopūstai, kalafiorai, brokoliai, petražolės, ridikėliai, ankstyvosios morkos, žirniai.
Šalnų poveikis įvairioms žemės ūkio kultūroms priklauso nuo jų trukmės. Silpnos, bet ilgai trunkančios šalnos augalams kenkia labiau nei trumpos, bet stiprios. Didelę reikšmę turi ir augalo išsivystymo laipsnis. Žydėjimo ir brendimo laikotarpiu augalai būna jautresni nei pradinėse vystymosi fazėse.
Lietuvoje šalna augalų vegetacijos laikotarpiu gali būti pavojingas ar stichinis reiškinys: pavojingas, kai augalų vegetacijos laikotarpiu paros vidutinė oro temperatūra yra ≥ 5 ºC, o stichinis – kai paros vidutinė oro temperatūra būna ≥ 10 °C.
Šarma – tai meteorologinis reiškinys, kai ant paviršių nusėda purūs, balti ledo kristalai, susidarę iš rūke esančių peršaldytų vandens lašelių, kurie užšąla prisilietę prie šaltų objektų.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Dažniausiai šarma kaupiasi ant:
Dėl vėjo poveikio šarma dažnai auga viena kryptimi (į vėjo pusę).
Struktūra
Aprašymas:
Šarma formuojasi, kai:
Šerkšnas – tai kietos būsenos atmosferinis reiškinys, susidarantis, kai ore esantys vandens garai tiesiogiai nusėda ant paviršių ir virsta ledu, apeidami skystąją fazę. Šis procesas vadinamas desublimacija.
Jis formuojasi esant neigiamai paviršiaus temperatūrai (žemiau 0 °C) ir pakankamai didelei oro drėgmei. Dažniausiai šerkšnas susidaro ramiu oru, kai nėra stipraus vėjo, nes tuomet vandens garai gali nusėsti ant šaltų objektų – medžių šakų, laidų, pastatų ar kitų paviršių.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Aprašymas:
Pagrindiniai šerkšno susidarymo mechanizmai:
Šerkšno struktūra priklauso nuo temperatūros ir drėgmės: esant labai žemai temperatūrai susidaro smulkūs, trapūs kristalai, o esant artimai 0 °C – didesni, labiau išsišakoję dariniai.
Škvalas – staigus, ilgiau nei minutę trunkantis vėjo greičio padidėjimas 8 m/s ir daugiau. Gali trukti iki keliolikos ar net keliasdešimt minučių. Vėjo greitis škvalo metu viršija 11 m/s (būna 25 m/s ir daugiau) ir dažniausiai vyksta kartu su lietumi, kruša ar žaibais.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Škvalą sukelia horizontalūs sūkuriai galingo kamuolinio lietaus debesies priešakinėje dalyje – šiltas oras kyla aukštyn, atvėsta ir galinėje dalyje leidžiasi žemyn, todėl susidaro stiprus horizontalus sūkurys. Kai sūkurys pasiekia žemės paviršių – pajuntamas vėjo sustiprėjimas. Kuo didesnis kylančio ir žemyn besileidžiančio oro temperatūros skirtumas, tuo stipresnis vėjas škvalo metu.
Kartais prieš škvalą pasirodo tarsi pilka ar melsva juosta prie horizonto:
Aprašymas:
Dažniausiai škvalas susidaro šiltuoju metų laiku praslenkant šaltajam atmosferos frontui. Lietuvoje škvalų būna karštomis dienomis, kai karštį išstumia vėsesnis oras ir susidaro palankios sąlygos galingiems kamuoliniams debesims formuotis.
Dažnai lydi lietus, perkūnija ar net kruša.
Kuo pavojingas?
Vienas stipriausių (vėjo greitis siekė 28–30 m/s) ir daugiausia nuostolių padaręs škvalas praūžė 2010 08 08 naktį. Ypač nukentėjo pietiniai, centriniai ir kai kurie vakariniai Lietuvos rajonai. 1969 05 15 Jurbarke škvalo metu vėjo greitis viršijo 30 m/s, 1984 05 26 Pakruojyje – 35 m/s, 2012 06 25 Šilutėje praūžusio škvalo vėjo gūsiai siekė 40 m/s.
Šlapdriba – tai kritulių rūšis, kai vienu metu krenta ir lietus, ir sniegas, arba sniegas dalinai tirpsta dar krisdamas. Dažniausiai krinta esant teigiamai (oro temperatūra yra apie 0 °C) priežemio oro temperatūrai.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Tirpstančios snaigės krisdamos jungiasi ir dažnai paviršių pasiekia stambių šlapio sniego dribsnių pavidalu. Kitaip tariant, tai pereinamoji būsena tarp lietaus ir sniego.
Viesulas – stiprus sūkurys, turintis vertikalią ašį ir pasižymintis labai dideliu sukimosi greičiu.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Atrodo kaip iš debesies į sausumą arba jūrą nusileidusi tamsi rankovė, straublys, piltuvas ar pan. su vertikalia, bet dažniausiai išlenkta ašimi viską siurbdamas aukštyn, griaudamas ir mėtydamas į šalis. Viesulas sukasi (paprastai šiaurės pusrutulyje prieš laikrodžio rodyklę) keliasdešimties m/s greičiu. Viesulo skersmuo virš vandens telkinių būna 50–200 m, o sausumoje 100–1000 m (kartais iki 2 km). Viesulo metu gali perkūnuoti, iškristi liūtinis lietus, kruša.
Aprašymas:
Viesulas – stiprus sūkurys, turintis vertikalią ašį ir pasižymintis labai dideliu sukimosi greičiu. Viesulai susidaro, esant itin dideliam apatinio atmosferos sluoksnio (iki 2 km) nepastovumui, priekinėje audros debesies dalyje. Viesulas nustatomas tada, kai oro judėjimo greitis paklotinį paviršių pasiekusio sūkurio viduje viršija 18 m/s (jei vėjo greitis mažesnis, tai vadinama dulkių ar smėlio sūkuriu). Ypač geros sąlygos viesulams formuotis susidaro, kai apatinėje troposferoje vyksta šilto ir drėgno tropinio oro, o vidurinėje troposferoje šalto – poliarinio oro advekcija. Tada susidaro labai dideli vertikalieji temperatūros gradientai.
Pirmojoje viesulo formavimosi stadijoje šiltas oras nuo paklotinio paviršiaus po kamuoliniu lietaus debesimi kyla į viršų, o šaltas ir tankus staigiai leidžiasi žemyn. Susidaro horizontalią ašį turintis sūkurys, kuris kiek vėliau pradeda įgauti vertikalią padėtį. Sūkurio viduje oro judėjimo greitis auga. Piltuvo pavidalo sūkurys, iš pradžių matomas galingo kamuolinio debesies apačioje, pamažu gali pasiekti žemės ar vandens paviršių. Susidaro viesulas.
Manoma, jog sūkurio su horizontalia ašimi virtimas vertikaliuoju vyksta tuo atveju, jei vėjo kryptis ir greitis didėjant aukščiui ypač stipriai kinta. Pagrindinis viesulo energijos šaltinis – slaptoji kondensacijos šiluma, o jai išsilaisvinus susidaro dideli terminiai ir bariniai gradientai.
Viesulo skersmuo kinta nuo kelių dešimčių iki keleto šimtų metrų (kartais jis siekia net daugiau kaip kilometrą), o aukštis – nuo kelių šimtų metrų iki keleto kilometrų. Viesule oras Šiaurės pusrutulyje dažniausiai sukasi prieš laikrodžio rodyklę 20–50 m/s greičiu, nors ypatingais atvejais vėjo greitis gali siekti ir 130 m/s. Nuo oro judėjimo greičio priklauso ir viesulo stiprumas, kuris yra klasifikuojamas pagal Fudžitos skalę.
Slėgis viesulo centre gali būti net 100–120 hPa mažesnis. Didžiulis slėgio skirtumas tarp viesulo pakraščio ir centro susidaro dėl išcentrinės jėgos poveikio. Pats viesulas juda kartu su debesimi 20–60 km/h greičiu. Kadangi viesule oras sukdamasis juda ne tik horizontaliai, bet ir kyla į viršų, jo viduje vyksta vandens garų kondensacija, be to, į viesulą nuo paklotinio paviršiaus patenka daug vandens lašų ir dulkių. Dėl to jis įgauna tamsią spalvą.
Viesulo egzistavimo trukmė – nuo kelių minučių iki kelių valandų. Per tą laiką jis nukeliauja nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų ir dažniausiai padaro daug nuostolių aplinkai, žmonių sveikatai ir turtui. Be to, iš viesulą suformavusio debesies stipriai lyja, krinta kruša, žaibuoja, aplink pučia stiprus gūsingas vėjas.
Žaibas – natūrali gamtinė elektros iškrova, įvykstanti audros metu tarp debesų ar tarp žemės ir debesų. Matomą žybsnį lydi trenksmas (griaustinis) ir elektromagnetinis spinduliavimas. Žaibo garsą sukelia jo kelyje greitai besiplečianti įkaitusi plazma.
Kaip atpažinti ar išmatuoti:
Intensyvus šviesos blykstelėjimas – tai ryški, dažnai šakota šviesos linija danguje, trunkanti vos akimirką.
Griaustinis: Po šviesos blykstelėjimo seka garsus trenksmas ar griaudėjimas. Jei garsą išgirstate maždaug per 3 minutes po blyksnio, žaibas yra pavojingai arti.
Susidarymo sąlygos: žaibai susidaro kumuliaciniuose (lietaus) debesyse, dažniausiai esant karštam, drėgnam orui ar artėjant frontui.
Kamuolinis žaibas: retesnis reiškinys – švytintis kamuolys, galintis judėti oru, kurį kartais galima pamatyti audros metu.
Aprašymas:
Žaibas gali trenkti arba iš vieno debesies į kitą, arba iš debesies į žemę, bet dažniausiai – iš debesies į žemę. Žaibą sukelia debesų elektrinė poliarizacija, kurios metu apatinė debesies dalis įsielektrina neigiamai, o viršutinė – teigiamai. Formuojantis žaibui, iš debesies link žemės trenkia pirminė debesies iškrova, o jai priešpriešais – pirminė žemės iškrova. Šios iškrovos (jonizuoto oro takai), palyginus su vėlesniais reiškiniais, yra beveik nematomos. Joms susitikus, srovė daug kartų padidėja, ir trenkia antrinė, ryškiai matoma iškrova, kuri paprastai ir yra vadinama žaibu. Dauguma (apie 95 %) žaibų yra vadinamieji neigiami žaibai, trenkiantys iš žemės atžvilgiu neigiamai įkrautos apatinės debesies dalies. Dauguma tokių žaibų trunka apie ketvirtį sekundės, įtampa juose siekia 100 megavoltų, elektros srovė – apie 60 – 170 kiloamperų. Pavyko užregistruoti net 290 kA. Vidutinio žaibo energija siekia apie 250 kW/h (900 MJ), išskiriama šviesos, šilumos ir garso pavidalu.
Žaibo viduje temperatūra apie penkis kartus aukštesnė nei Saulės paviršiuje. Jei žaibas trenkia į smėlį, šis išsilydo, suformuodamas „Perkūno strėles“ – fulguritus.
Labai retai (apie 5 % atvejų) pasitaiko teigiamas žaibas, trenkiantis iš aukščiau esančios žemės atžvilgiu teigiamai įkrautos debesies dalies. Tai daug stipresnis žaibas, kurio metu srovė siekia 300 kiloamperų (apie dešimt kartų daugiau) ir įtampa gali viršyti vieną gigavoltą (milijardą voltų). Teigiamas žaibas taip pat ir trunka daug ilgiau (iki keleto sekundžių). Teigiamo žaibo metu generuojamas stiprus labai žemo (3-30 Hz) ir žemo (3-30 kHz) dažnio radijo bangų spinduliavimas.
Teigiamas žaibas gali trenkti net keleto kilometrų atstumu nuo debesies. Jis dažniau pasitaiko žiemos audrų metu ir labiau tikėtinas audros pabaigoje.
Kaip nustatyti atstumą iki žaibo?
Kadangi šviesa sklinda greičiau nei garsas, suskaičiuokite sekundes nuo žaibo blykstelėjimo iki griaustinio. Kas 3 sekundės reiškia maždaug 1 kilometrą.
Kur dažniausiai trenkia žaibas?
Žaibas dažniausiai trenkia į aukščiausius objektus:
Svarbu: per griaustinį pavojingiausia būti lauke, ypač aukštose vietose arba po medžiais. Saugiausia vieta – uždaras automobilis ar pastatas.
