Kas yra orų kalendoriai?
Dar nuo astronomo Metono laikų (433 m.pr.m.e.) graikų miestuose viešose vietose buvo kabinamos marmurinės lentelės – kalendoriai, kuriuose buvo aprašomi ypatingi gamtos reiškiniai, nenurodant konkrečių metų. Šie kalendoriai buvo vadinami „parapegmomis“ – nuo žodžio „pritvirtinti“. Juos naudojo kaip prognozę būsimiems metams. Kai kurios tokios „parapegmos“ yra sutinkamos Ptolomėjaus darbuose. Jose yra žinių apie vėjus, kritulius, šalčius, taip pat kai kurie fenologiniai (augalų) stebėjimai. Parapegmose randama žinių apie rūkus.
Vėliau įvairiose šalyse kartu su įvairios paskirties kalendoriais (astronominiais, religiniais, astrologiniais ir kt.) buvo sudaromi ir orų kalendoriai. Juose skelbiamos žinios apie kasdienius, atskirų mėnesių, laikotarpių orus. Buvo bandoma ieškoti orų pasikartojimo ciklų. Metonas tvirtino, kad orai kartojasi kas devyniolika metų, jo bendratautis Evdiukas (gyvenęs vėliau) nustatė keturių metų ciklą.
Orų kalendoriai buvo ir senovės Romoje (pvz., Kolumelos kalendorius), ir Indijoje (buvo bandoma nustatyti musonimių liūčių pradžią ir intensyvumą).
Orų kalendorių suklestėjimu pasižymėjo viduramžiai. Juose randama jau gana vertingų žinių apie meteorologinius reiškinius. 1340 m. išleistoje „Gamtos knygoje“ Konradas fon Medenbergas rašo, kad halas yra lietaus pranašas. „Piemens iš Benberio taisyklėse“, išleistose 1744 m. Londono karališkosios bendruomenės nario Kleridžio, randama gana daug naudingų pastebėjimų.
Pačiu žymiausiu 18 a. tapo Briuso kalendorius. Ištraukos iš jo daugelyje šalių buvo spausdinamos 20 a. pradžioje (ypač sieniniuose kalendoriuose) ir netgi iki amžiaus vidurio.
Deja, reikia pažymėti, kad daugelis iš jų yra labai kruopščiai parengti tikrovės neatitinkantys aprašymai, daugiau fantazijų, negu tiesos rezultatas. Šie aprašymai duodavo daug pelno, nes visi norėjo žinoti apie būsimus orus.