Debesų susidarymas
Debesys – vandens garų kondensacijos produktas. Jie susidaro, kai vandens garų prisotintas šiltas oras kyla aukštyn ir ten atvėsta iki rasos taško temperatūros. Ore esantys vandens garai kondensuojasi į vandens lašelius ir ledo kristalėlius. Pačių didžiausių lašelių (kristalėlių) spindulys siekia 0,1 mm, o mažiausio – maždaug 0,001 mm. Dažniausiai debesyje esančių lašelių spindulys siekia nuo 0,005 iki 0,01 mm. Paprastai kiekvienu momentu debesyje yra įvairaus didumo lašelių. Vidutiniškai viename atmosferos oro kilograme yra apie 2,34 g vandens garų.
Kodėl jie nekrinta? Lašeliai ir ledo kristalėliai kybo ore dėl trinties ir keliamosios jėgos. Dalelės, palyginus su mase, turi gana didelį paviršių. Dėl to jų kritimą žemyn smarkiai stabdo oro pasipriešinimas. Lašeliai iš debesies iškrinta tik tada, kai jų kritimo greitis didesnis už vertikaliųjų srautų greitį.
Debesų susidarymui reikalingi kondensacijos branduoliai. Kai oras sausas, viename jo kubiniame centimetre susikaupia iki 100 000 dulkių dalelių ar kitų kondensacijos branduolių. Reikia, kad vandens lašeliai turėtų prie ko prisitvirtinti – mažų ore sklandančių dalelyčių, kurias gali sudaryti druskos kristalėliai, žiedadulkės, dulkių dalelės arba didelis kiekis Aitkeno branduolių. Prie tokių branduolių prikimba maži vandens lašeliai arba ledo kristalėliai ir pradeda formuoti debesis. Be šių branduolių visiškai švariame ore debesys negalėtų susidaryti.
Vidutinis Žemės rutulio debesuotumas lygus 5,5 balo, t. y. kiekvienu momentu truputį daugiau kaip pusė Žemės rutulio padengta debesimis. Virš žemynų debesuotumas būna šiek tiek mažesnis (apie 4,8-4,9 balo), o virš vandenynų – didesnis (apie 5,7-5,8 balo).
Klasifikacija
Visi debesys yra atskiriami pagal tam tikrus pagrindinius požymius ir gali būti klasifikuojami taip:
- morfologinė debesų klasifikacija, kur debesys yra atpažįstami pagal išorinį vaizdą;
- genetinė klasifikacija, kai debesys skirstomi pagal kilmę, t. y. kokio proceso metu jie susidarė;
- klasifikacija pagal mikrofizinę struktūrą, t. y. pagal dalelių, kurios sudaro debesį, dydį ir pagal jų išsidėstymą pačiame debesyje.
Meteorologijos stotyse dažniausiai atliekama tik morfologinė debesų klasifikacija, kai stebėtojas, žiūrėdamas į dangų, juos skirsto pagal tam tikrą išvaizdą ir aukštį. Kiekviena debesų forma turi dar labai daug visokių atmainų, ir nepatyrusiam stebėtojui kartais būna labai sunku juos skirti.
Kiekviena debesų forma turi dar labai daug visokių atmainų, ir nepatyrusiam stebėtojui kartais būna labai sunku juos skirti.
1803 m. anglų chemikas L. Hovardas (Howard) pateikė aprašomojo pobūdžio debesų klasifikaciją (morfologinę), kurioje jis debesis suskirstė pagal aukštį į 4 grupes, o pagal pavidalą į 10 pagrindinių rūšių ir suteikė jiems lotyniškus vardus, kurie taikomi ir dabar. Skiriami trys pagrindiniai debesų tipai: plunksniniai (Cirrus – „garbana”, Ci), kamuoliniai (Cumulus – „krūva”, Cu) ir sluoksniniai (Stratus – „sluoksnis”, St). Greta šių pagrindinių debesims apibūdinti vartojami dar du terminai: lietaus (nimbus) ir aukštieji (altus). Jungiant šiuos 5 terminus įvardijamos įvairios debesų rūšys.
Pagrindinis debesų dešimtukas
1. Plunksniniai (Cirrus, Ci 7-16 km) — viršutinio aukšto ploni, pavieniai, balti debesys. Gali turėti plunksnų išvaizdą.
2. Plunksniniai kamuoliniai (Cirrocumulus, Cc 7-13 km) — viršutinio aukšto debesys: ploni, balti garbanėlių ar dribsnių formos.
3. Plunksniniai sluoksniniai (Cirrostratus, Cs 7-13 km) — viršutinio aukšto permatomi balkšvo šydo debesys. Šviečiant Saulei arba Mėnuliui susidaro drignė arba halas.
4. Aukštieji kamuoliniai (Altocumulus, Ac 2-7 km) — vidutinio aukšto balti bei pilkšvi, panašūs į bangas, dribsnius, „avinukus“, vatos kamuoliukus debesys. Saulę ir Mėnulį gali juosti vainikas.
5. Aukštieji sluoksniniai (Altostratus, As 2-7 km) — vidutinio aukšto pilki vienodi (lyg skraistė) pluoštai dažniausiai dengia visą dangų. Pro jų šydą silpnai matosi Saulė.
6. Kamuoliniai (Cumulus, Cu 2-7 km) — vidutinio aukšto, vertikalaus išsivystymo balti debesų kamuoliai, primenantys supiltą medvilnę, vatą ar žiedinį kopūstą; ryškūs debesų kontūrai su tamsesniu pagrindu.
7. Sluoksniniai (Stratus, St iki 2 km) — apatinio aukšto debesys, pilki, žemi vienalyčiai debesys, kurie dengia visą dangų. Jie gali nusileisti net iki 60 metrų arba susidaryti yrant ir pakylant rūkui.
8. Sluoksniniai kamuoliniai (Stratocumulus, Sc 0-2 km) — apatinio aukšto debesys, stori pilki, po kuriais gali būti ir tamsesnių arba šviesesnių debesų lopų arba bangų.
9. Sluoksniniai lietaus (Nimbostratus, Ns iki 2 km) — apatinio aukšto debesys, kuriuos sudaro tankus, storas, pilkas debesų sluoksnis.
10. Liūtiniai kamuoliniai (Cumulonimbus, Cb) — labai ištęsti į aukštį, galingi „priekalo“ formos audros, „kalbantieji“ debesys — debesų karaliai, galintys pasiekti pačius aukščiausius troposferos sluoksnius.
Ką pranašauja debesys
Debesys — patikimiausi orų pranašai, todėl mokant skaityti jų „knygą” galima numatyti galimas orų permainas ir reiškinius.
Aukštieji debesys Ci, Cs, Cc bei vidurinio aukšto debesys Ac, As rodo oro permainas, kurios bus maždaug po poros dienų. Šių debesų kiekis didėja, juos ima keisti žemutinio sluoksnio, vandens pritvinkę debesys nuo Žemės pakilę vos iki 2 km, tai pilki sluoksniniai debesys, kurie atneša lengvą lietų arba sniegą.
Jei danguje susidaro kamuoliniai sluoksniniai debesys, dažniausiai nusistovi giedri orai.
Išskirtinę grupę sudaro vertikaliai išsidriekę debesys. Jie atrodo įspūdingai tarsi vatos kalnai, didžiuliai kamuoliai, o kai kada galima pamatyti įvairių figūrų, „drakonų” — tai kamuoliniai debesys giedrą žada, bet jei juos pakeičia pajuodęs „priekalas” — lauk liūties, perkūnijos ir krušos. Kai dangų padengia žemi švininiai ištisiniai lietaus debesys — lis arba snigs ilgai ir nuobodžiai.
Paslaptingi aukščiausiai esantys debesys (taurieji)
Tai retai pasitaikantys perlamutriniai (28—30 km aukštyje), matomi žiemą, ir sidabriniai (75—90 km aukštyje), matomi vasarą prieš saulėtekį arba saulėlydžio metu, kai Saulė 5—13° nusileidusi žemiau horizonto.
Debesų nuotraukos paimtos iš:
Bernhard Mühr (1998-2007), www.wolkenatlas.de.
Carl Wozniak (2007), www.carlwozniak.com/clouds/CloudPix.html.
Wikimedia (2011), commons.wikimedia.org/wiki/Clouds.