Potvyniai – dažniausiai įvyksta pavasarėjant, tirpstant sniegui ir ledams, kai dėl padidėjusio nuotėkio upės pasiekia maksimalius debitus. Didžiausia dalis metinio nuotėkio Lietuvos upėse susikaupia būtent pavasarį, kai atitirpsta sukauptas sniegas, o dirvožemis dar būna įšalęs ir negali absorbuoti didelio kiekio vandens. Potvynio trukmė, jo tūris ir aukštis priklauso nuo sniego dangos storio, temperatūrų svyravimų ir kitų meteorologinių sąlygų. Didesnių upių baseinuose potvyniai gali būti užsitęsę, o mažesnių – staigūs ir trumpalaikiai.
Poplūdžiai – susiformuoja tiek šiltojo, tiek šaltojo sezono metu, kai gausus lietus per trumpą laiką padidina upių debitus. Skirtingai nei potvyniai, kurie yra labiau prognozuojami, lietaus sukeliami poplūdžiai priklauso nuo kritulių intensyvumo ir jų pasiskirstymo baseine. Poplūdžių metu pasiekiami aukščiausi vasaros ir rudens nuotėkio lygiai, o mažesniuose baseinuose jie gali sukelti staigius ir pavojingus vandens lygio kilimus.
Potvyniai ir poplūdžiai yra natūralus reiškinys, tačiau dėl klimato kaitos jie tampa vis sunkiau prognozuojami, ypač jų intensyvumas. Nuotėkio režimo tyrimai Lietuvoje rodo, kad klimato svyravimai, ūkio veikla ir hidrotechnikos statiniai turi įtakos potvynių ir poplūdžių dydžiui bei pasiskirstymui. Todėl nuolatiniai hidrologiniai stebėjimai ir moksliniai tyrimai leidžia geriau pasirengti galimiems pavojams, sumažinti žalą ir racionaliai planuoti upių baseinų naudojimą.
Ypatingą dėmesį būtina skirti ir užliejamoms teritorijoms – žemumoms šalia upių, ežerų ar jūrų, kurios gali būti laikinai apsemiamos potvynių, intensyvių kritulių, spartaus sniego tirpimo ar ledo sangrūdų metu. Šios teritorijos priskiriamos prie potvynių rizikos zonų, todėl turi būti aiškiai pažymėtos oficialiuose rizikos žemėlapiuose. Tai padeda užtikrinti gyventojų saugumą, tinkamą infrastruktūros apsaugą bei atsakingą teritorijų planavimą.