Debesys

Debesuotumu vadinama matoma debesų visuma dangaus skliaute, išreiškiama balais (10 balų sistemoje) ar oktantais (vienas oktantas – aštuntoji dangaus skliauto dalis). Debesų kiekis nustatomas pagal debesimis užimto dangaus skliauto dalį (debesų kiekis įvairiose skliauto dalyse yra sumuojamas).

Debesuotumas matuojamas automatiniu lazeriniu debesomačiu (ceilometru) (1 pav.), kuris apskaičiuoja paskutinių 30 minučių debesuotumą, fiksuodamas debesų kiekį virš konkretaus taško (virš prietaiso) ir išreiškiamas oktais (8 oktų sistemoje). Debesų kiekis nustatomas pagal debesimis užimto dangaus skliauto dalį (debesų kiekis įvairiose skliauto dalyse yra sumuojamas), 0 oktų fiksuojama tuomet kai dangus yra giedras, 8 oktai – pilnai aptrauktas debesimis.

Lazerinis impulsas siunčiamas vertikaliai ir atspindėtas jo signalas aptinkamas imtuvo. Laiko skirtumas tarp išsiųsto lazerinio impulso ir aptikto grįžusio išsklaidyto signalo parodo apatinį debesų pagrindo aukštį. Vienu metu gali aptikti 3 debesų sluoksnius. Jeigu apatinė debesų riba dėl kritulių ar rūko išplaukusi, matuojamas vertikalus matomumas. Debesuotumas automatiniu matuokliu nustatomas 4 atskiruose lygiuose, duomenys į duomenų bazę perduodami kas 1 val.

1 pav. Automatinis debesomatis

Debesų formos, jų rūšys ir atmainos pradedamos nustatinėti, kai debesys dengia 0,5 oktanto ir daugiau dangaus.

Pirmiausia nustatoma danguje vyraujanti (gausiausia) debesų forma, po to mažėjančia išplitimo tvarka ir likusios rūšys. Debesų formos klasifikuojamos į 10 pagrindinių formų (genčių), o pastarosios į dar 2–3 rūšis. Konkrečioms formoms būdingi tam tikri vizualiniai, struktūriniai, evoliucijos (pereinamieji iš vienos formos į kitą) bruožai, aukštis virš žemės paviršiaus, kai kurie halogeniniai reiškiniai ir pan.

Pagal aukštį nuo žemės paviršiaus debesys skirstomi į tris aukštus (žr. pav.): viršutinio aukšto debesų pagrindas vidutinėse platumose yra 6000-13000 m; vidurinio – 2000-7000 m; žemutinio – iki 2000 m. Apatiniam aukštui priklauso ir vertikaliojo vystymosi debesys (Cu cong ir Cb), kurie kartais apima visus aukštus. Pastarieji debesys ir jų porūšiai priskirti specialiai vertikaliojo išsivystymo debesų grupei. Pagrindinių formų, rūšių ir atmainų klasifikacija pateikta WMO Tarptautiniame Debesų atlase ir Vadovą debesims pažinti Definitions of clouds | International Cloud Atlas

Nustatinėjant debesų formas, jų rūšis ir atmainas reikia vadovautis ne tik Debesų atlaso nuotraukomis, tačiau atkreipti dėmesį ir į kitus tam tikroms rūšims būdingus požymius, struktūrą, aukštį ir t. t. Debesų aukštų ribos yra orientacinės, nes faktinis vienų ir tų pačių formų debesų aukštis yra nepastovus ir priklauso nuo debesų susidarymo pobūdžio, vietinių sąlygų bei sezono (metų laikų), pietinėse platumose debesų aukštis yra didesnis negu šiaurinėse. Nustatant vieną ar kitą debesų rūšį svarbu atkreipti dėmesį į: debesų kilmę ir jų tolimesnį vystymąsi bei transformavimąsi į kitas rūšis ar formas; optinius reiškinius (švytinčius ratus aplink Saulę ar Mėnulį, prošvaistes ir pan.); iš debesų krintančių kritulių intensyvumą, jų pobūdį bei trukmę. Orlaivių pėdsakų kondensacijos juostų pėdsakų formos nustatomos pagal tuos pačius kriterijus, kaip ir įprastų debesų.

Balti ruožai, kuriuos lėktuvai palieka danguje, vadinami kondensaciniais pėdsakais (angl. contrails). Meteorologijoje jie žymimi kaip kondensaciniai pėdsakai (C). Jie susidaro, kai lėktuvo variklių išmetami vandens garai labai šaltame aukštutiniame ore kondensuojasi ir užšąla į smulkius ledo kristalus.
Jei pėdsakas greitai išnyksta, tai paprastai būna trumpalaikis kondensacinis pėdsakas. Jei išlieka ilgai ir plečiasi, jis gali palaipsniui išsisklaidyti į ploną debesuotumą, panašų į plunksninius debesis (Cirrus). Tokie debesys kartais vadinami Cirrus homogenitus – žmogaus veiklos suformuotais plunksniniais debesimis.

• Cirrus – ploni, aukšti debesys, primenantys plunksnas
• Stratus – žemi, pilki debesys, dažnai atnešantys dulksną
• Cumulonimbus – aukšti, audrą sukeliantys debesys

Aukštieji debesys Cirrus (virš ~6 km)

• Cirrus (plunksniniai debesys)  – Ploni, balti, plunksnų ar siūlų pavidalo debesys. Dažnai rodo gerą orą, bet gali pranašauti ir jo pokyčius.

• Cirrostratus (plunksniniai sluoksniniai debesys) – Plonas, permatomas debesų sluoksnis, per kurį matosi saulė ar mėnulis (dažnai susidaro „halas“).

• Cirrocumulus (plunksniniai kamuoliniai debesys) – Maži, balti debesėliai, išsidėstę grupėmis – primena „žvynelius“ ar „avių bandą“.

Vidutinio aukščio debesys Stratus (~2–6 km)

• Altostratus (aukštutiniai sluoksniniai debesys) – pilkas ar melsvas debesų sluoksnis, dažnai dengiantis visą dangų. Gali atnešti ilgalaikius kritulius.

• Altocumulus (aukštutiniai kamuoliniai debesys) – balti ar pilki debesys su šešėliais, sudarantys bangas ar gumulėlius.

Žemieji debesys (iki ~2 km)

• Stratus (sluoksniniai debesys) – vienalytis pilkas sluoksnis, dažnai sukelia dulksną ar rūką.

• Stratocumulus (sluoksniniai kamuoliniai debesys) – dideli, žemi debesų gumulai, dažniausiai nesukelia stiprių kritulių.

• Nimbostratus (lietingi sluoksniniai debesys) – tamsūs, tankūs debesys, atnešantys ilgalaikį lietų ar sniegą.

Vertikalaus vystymosi debesys

• Cumulus (kamuoliniai debesys) – balti, pūkuoti debesys su aiškiais kontūrais. Dažniausiai reiškia gerą orą.

• Cumulonimbus (kamuoliniai lietaus debesys) – dideli, aukšti audros debesys su „priekalu“ viršuje. Sukelia lietų, perkūniją, krušą.

Paslaptingi aukščiausiai esantys debesys (taurieji)

Tai retai pasitaikantys perlamutriniai (28—30 km aukštyje), matomi žiemą, ir sidabriniai (75—90 km aukštyje), matomi vasarą prieš saulėtekį arba saulėlydžio metu, kai Saulė 5—13° nusileidusi žemiau horizonto.

Debesų aukščiu vadinamas atstumas tarp apatinės debesų ribos ir žemės paviršiaus. Jeigu debesys būna nevienodame aukštyje, o pačių žemiausių plaukiančių debesų aukščio debesomatis neišmatuoja dėl gedimo, tai būtina nustatyti vizualiai.

Įvertinti debesų aukštį vizualiai įmanoma tik turint ilgalaikę stebėjimų praktiką, reikia žinoti debesų rūšių, atmainų ir aukščio tarpusavio priklausomybę. Vizualiai nustatinėti geriausia stebint 45 laipsnių kampu virš horizonto plaukiančių debesų aukštį, jį santykinai palyginant su žinomais aplinkinių objektų atstumais. Vizualinį debesų aukščio nustatymą palengvina aukšti objektai, tokie kaip televizijos, radijo bokštai. Jeigu debesys yra tokie žemi, kad beveik siekia medžių viršūnes, pastatus ir t. t.,reikia žymėti, kad jų aukštis yra mažiau kaip 50 m.