Meteorologija – tai gamtos mokslas apie Žemės atmosferą, jos fizikines ir chemines savybes, procesus bei reiškinius, lemiančius orų formavimąsi ir jų kaitą. Meteorologija daugiausia dėmesio skiria oro masių judėjimui, temperatūros, slėgio, drėgmės bei vėjo sąveikai, taip pat debesų formavimuisi ir kritulių susidarymui.
Meteorologiniai stebėjimai grindžiami nuolatiniu atmosferos būklės monitoringu – matuojama oro temperatūra, santykinis drėgnis, atmosferos slėgis, vėjo kryptis ir greitis, kritulių kiekis. Šie duomenys leidžia sudaryti orų prognozes ir analizuoti trumpalaikius bei ilgalaikius atmosferos procesus.
Lietuvoje meteorologiniai procesai glaudžiai susiję su vidutinių platumų klimato sistema, kur vyrauja oro masių kaita tarp jūrinių ir žemyninių srautų. Atlanto ciklonai dažnai atneša drėgnus ir vėjuotus orus, o žemyninės kilmės anticiklonai lemia sausesnius, ramesnius laikotarpius su didesniais temperatūros svyravimais. Dėl šios sąveikos mūsų regione būdingi ryškūs sezoniniai pokyčiai.
Rudenį didėja debesuotumas, dažnėja krituliai ir stipresni vėjai, mažėja Saulės spinduliuotė. Žiemą vyrauja neigiama oro temperatūra, formuojasi sniego danga, pasitaiko šalčio bangų ir lijundros reiškinių. Pavasaris pasižymi dideliu atmosferos nepastovumu – sparčiai kinta temperatūra, dažni frontiniai krituliai ir stiprūs vėjai. Vasarą vyrauja aukštesnė temperatūra, tačiau vis dažniau stebimos konvekcinės audros, liūtys, perkūnijos ir kruša.
Klimato kaita daro vis didesnį poveikį meteorologiniams procesams. Stebimas vidutinės oro temperatūros kilimas, dažnėja ekstremalūs reiškiniai – karščio bangos, intensyvios liūtys, stiprūs vėjai ir sausros. Šie pokyčiai veikia ne tik kasdienes orų sąlygas, bet ir daro reikšmingą poveikį hidrologiniams procesams, žemės ūkiui, ekosistemoms bei visuomenės saugumui. Meteorologija, kaip mokslas, tampa vis svarbesnė prognozuojant šiuos pokyčius ir padedant prisitaikyti prie kintančio klimato sąlygų.
